Meni, kaip liepsnojo aušrose gaisrai,
Ir klykė padangėmis plėšrūs arai?
Mes vėliavas kėlėm prieš švintantį rytą,
Ir sveikinom laisvę, krauju aptaškytą.
Mes laiminom tekančios saulės kūrėjus,
O laisvės giesmė nepaliovė skambėjus.
Ir vėliavas aržuolo ūgiais supynę,
Mes tris kart pasveikinom žemę gimtinę.
Bet šitai jau gęsta rausvi pazarai,
Į savo lizdus nuplasnojo arai –
Ir mes vėliavoms ir žiedais nešini,
Ant temstančio kelio palikom vieni.
Nutilo mūs giesmės ir veidas išblanko,
Ir vėliavos blaškosi ilstančioj rankoj,
O sūtemų šiurpo pagautoj širdyje
Vėl išgasties kraupūs spėjimai atgyja.
Ir štai pasikėlė naktis pavydi,
Pakriko kasų debesynai juodi,
Susigaubė pelkėmis erdvės miglotos,
Nusviro mūs galvos, kaip varpos rasotos,
Ė vyrai! nejaugi mūs dienos sukako
Ir čia akmenėsim ant temstančio tako,
Gyvybės ir laisvės ugnis užgesinę,
Kaip glūdūs paminklai nykiam kapinyne?
III.
Vidurnakčio valandą žirgas žvengia.
Iš aukšto milžinkapio karys žengia.
Jau skamba trimitais visi keliai,
Jau ugnys liepsnoja skaidriai, skaidriai
Ei, vyrai, pakilkit! sukursime laužus!
Sukursime laužus, kaip gaisro ugnynus.
Tespindi naktis mūsų giesmes užgniaužus,
Bet mūsų skaisčių vėliavų nepamynus.
Į degančią ugnį paskęs mūsų žvilgis,
Širdis pasiners į liepsnojančią kaitrą –
Ir visa, ko ieško, ko laukia ir ilgis,
Kaip auksą suvirins į geismą ir aitrą.
Nurimę sustojom prie tvyskančio laužo,
Kur žiežirbos čirkšdamos sprogsta į veidus,
Raudona liepsna tvankią ūkaną daužo,
Slopinančią naktį mūs žygiui praskleidus.
Ir regim: štai karžygiai kovai pakilę,
Žėruojančiais šarvais krūtines apjuosę,
Rimčia susitelkę į nuojautą tylią,
Kaip statulos rymo liepsnų atspindžiuose.
Ir rodos ne mes, tik atbudę senoliai,
Tik mūsų likimas ir laimė nelygi
Kūrina ir kelia mūs žemėj ligšioliai
Ir amžiną ugnį, ir amžiną žygį.
Liepsnoja mūs laužas, prabilo trimitas
Ir žvengdamas žirgas drąsina valdovą.
Ei, vyrai! ir šiandien mūs žygis ne kitas:
Paveldėjom žemę, ir garbę, ir kovą.
1922.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.