Ant temstančio tako48% kūrinio
44 psl.

Ė vyrai! nejaugi mūs dienos sukako

Ir čia akmenėsim ant temstančio tako,

Gyvybės ir laisvės ugnis užgesinę,

Kaip glūdūs paminklai nykiam kapinyne?

III.

Vidurnakčio valandą žirgas žvengia.

Iš aukšto milžinkapio karys žengia.

Jau skamba trimitais visi keliai,

Jau ugnys liepsnoja skaidriai, skaidriai

Ei, vyrai, pakilkit! sukursime laužus!

Sukursime laužus, kaip gaisro ugnynus.

Tespindi naktis mūsų giesmes užgniaužus,

Bet mūsų skaisčių vėliavų nepamynus.

Į degančią ugnį paskęs mūsų žvilgis,

Širdis pasiners į liepsnojančią kaitrą –

Ir visa, ko ieško, ko laukia ir ilgis,

Kaip auksą suvirins į geismą ir aitrą.

Nurimę sustojom prie tvyskančio laužo,

Kur žiežirbos čirkšdamos sprogsta į veidus,

Raudona liepsna tvankią ūkaną daužo,

Slopinančią naktį mūs žygiui praskleidus.

45 psl.

Ir regim: štai karžygiai kovai pakilę,

Žėruojančiais šarvais krūtines apjuosę,

Rimčia susitelkę į nuojautą tylią,

Kaip statulos rymo liepsnų atspindžiuose.

Ir rodos ne mes, tik atbudę senoliai,

Tik mūsų likimas ir laimė nelygi

Kūrina ir kelia mūs žemėj ligšioliai

Ir amžiną ugnį, ir amžiną žygį.

Liepsnoja mūs laužas, prabilo trimitas

Ir žvengdamas žirgas drąsina valdovą.

Ei, vyrai! ir šiandien mūs žygis ne kitas:

Paveldėjom žemę, ir garbę, ir kovą.

1922.

Merkiasi saulė

46 psl.

Merkiasi saulė vos tik patekėjus –

Ir kraupūs šešėliai atgal iš bedugnių užslinko.

Sūpauja bangos verpetų plaukėjus,

Bet niaukiasi žvilgsniai ir ilsta ranka vairininko.

Buvom kaip paukščiai, prieš saulę pakirdę,

Ieškot savo laimės salų ir laisvosios buities.

Krykštauki, sakėme, chaoso gaivale!

Mes ugnį kiekvienas išskelsim iš savo širdies.

Vakaro sūtemoj pasiektą uostą,

Nušviesime, sakėm, daugspalviais liepsnų žiburiais:

Ištremta širdgelos, siela paguosta,

Praėjusių amžių kaltes ateitis jau atleis.

Merkiasi saulė, o mūsų krūtinės,

Kaip šaltos bedugnės kvėpuoja tamsa ir drėgme.

Sprogo ir perdegė mintys ugninės,

Neišpirktos kaltės vaidinasi vėtrų kauksme.

Oi, ar sulauksime tildančio vakaro,

Ar rasime džiaugsmo ugnim spinduliuojantį uostą?

Spausk, vairininke, pakrypusį vairą,

Tegu po tavim visas pragaras staugia ir juostai

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.