Merkiasi saulė... O gal tai ne saulė,
Tik mūsų aptemusios akys krauju patekėjo?
Tempkime bures prieš dūkstančią vėtrą
Ir laukime tolimos žemės skelbėjo.
1922.
Prologas į Gedimino sapną
(Tautos Teatro atidengimui parašytas)
Tautos sapnų kūrėja:
Tamsi naktis – manoji karalystė –
ir aš viena pasauly viešpatauju.
Ištiesiu ranką – ir nulinks, kaip varpos,
valdovų ir vergų neramios galvos,
nutils dienų sukurtos kraujo aistros –
ir tiktai mano pranašingą balsą
girdės savųjų sielų glūdnumoj.
Nešu sapnus
iš vakaro aidijų apmestus
ir rytmečio ilgėjimais ataustus.
Tegu naktis
raminas vieną saulę užgesinus:
Many –
be skaičiaus dega žiburių daugybė.
Išdrįsk, žmogau,
bent vienai valandai akis užmerkti –
ir tu naujus pasaulius
džiūgaudams išvysi.
Einu, einu –
be žiburio, be vado – vienų viena.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.