Pavasario saulėj5% kūrinio
3 psl.

Kaip akys po verksmo nusišvietė dienos.

Pavasario saulė – viešnia nuotaikinga:

Nei sprogstančio džiaugsmo, nei žydinčios meilės

Gėlių pumpuruose jaunatvei nestinga.

Išeik tik į lauką, kur didelis vėjas

Kvapia šiluma tave perpus kiaurai –

Ir jau nebžinosi, kam siela tau svaigsta

Ir kam savo lūpas šypsniu pradarai.

Tik eisi ir eisi per žydinčias pievas,

Aidais šimtastygiais dūzgenančiu plotu –

Gal pamiršto draugo, gal sutikto žvilgsnio,

Gal laukiamos meilės tu eisi ieškotų?

Platumas ir laisvė erdvių spinduliuotų,

Kaip bitę, žieduose tave paskandys, –

Ir gersi apsvaigęs meilingąjį džiaugsmą

Pavasario saulės laimingas svetys.

1926.

Vidurnaktį

4 psl.

Yra viena tik valanda

Vidur nakties,

Kada padangių žvaigždynams

Tyliai meldies.

O spindulingoji erdvė

Tokia skaidri,

Kad rodos pats visas žvaigždes

Širdy turi.

Visa buitis – tiktai vieni

Melsvi skliautai –

Ir pats į mėlynas gelmes

Tu paskendai.

Nebėr daugiau šventos maldos

Nė nuodėmės:

Ką tik ištars geismi širdis,

Dangus laimės.

1924.XI.

Rudenio naktį

5 psl.

Tyli naktis, šviesi rudens naktis,

Skambi, kaip dainiaus kankliai šilkastygiai,

Plikus laukus, ir pievas, ir girias

Užliejo sidabru taip lygiai, lygiai.

Vėlai aš išėjau į tuščią lauką

Tavim pasigėrėt, gilus dangau.

Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukšti –

Ir tartum lašas jūroj išnykau.

Ir nežinau, kad aš buities kelionėj

Minu vien žemės tremtinio takus,

O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė

Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.

Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule,

Ant veido užsimovęs margą kaukę,

Žingsniuosiu, kaip lygšiol, į šviesų rūmą,

Kur nieks mane nei sveikina, nei laukia.

Ir nežinau, kad visos mano dienos

Bus ta pati be vilties vienuma,

Kur mano siela, kaip nyki liepsnelė,

Klajos dangaus žvaigždėto laukdama.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.