Tik siela jaučia,
kad jau arti manasai karžygis,
manasai Kunigaikštis.
Jisai, kaip aš,
gimtosios žemės lūkesius pagavo,
tačiau žaismuos pailso –
ir užmigo –
giliai užmigo.
Tai ką gi tau, o mano Kunigaikšti,
padovanoti šią slaptingą naktį?
Miegi tu, kaip didvyris,
žalioj giružėj –
ant upės kranto –
prie aukštojo kalnelio.
Tu vien tik savo gimtą žemę,
kaip meilužę, apkabinęs,
jos kvapu savo krūtinę gaivini.
Tau po šonu – kietas skydas,
priegalvėlė – plieno šalmas,
prie šalies švytrus kardužis.
Ė, miegoki,
ė ilsėki, mano Kunigaikšti,
gerki žemės drėgną kvapą –
ir apsvaigki!
Aš tau nešu didingą sapną –
ne mergužėlės išsvajotą,
tik savo žemės įsčioj išūgdintą.
Tegu jis šiąnakt gema
ir tavo audrią dvasią
į didį kelia žygį.
Sapnuoki, mano karžygi!
Nes tavo sapnas –
kaip rytmečio trimito gandas,
aidės garsų garsais per visą dieną.
O kai tylaus saulėleidžio skliautus
užkurs aukos liepsnų gaisrai, –
tai gims iš žemės pasakingas Miestas –
ir pasikels į dangų auksagalviai bokštai,
ir žiedrios vėliavos plazdės, kaip lakūs paukščiai,
ir gaus skambių varpų daugbalsiai chorai.
Sapnuoki, mano karžygi, sapnuoki!
Tu pamilai mane –
slaptingo sapno Deivę.
Tu man sukursi šimtakuorius rūmus
ant aukštojo kalnelio,
prie srauno dūnojėlio.
Oi tai verpsiu, oi tai ausiu
ploną, ploną audimėlį
nuo pat ryto, per dienelę
ligi pačio vakarėlio.
O vakare pačiam aukščiausiam kuore
įkursiu laužą, vėtra įliepsnosiu,
kad būt šviesi naktužė
berneliams joti
iš tolimos šalelės.
Ė, tu sapne, pranašingas Sapne!
Kas gyventa, kas sapnuota, nebišskirsi!
Kas pasaulyje lengviausia,
kas saldžiausia, kas kiečiausia,
išmintim neišmatuosi,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.