Prologas į Gedimino sapną53% kūrinio
51 psl.

Sapnuoki, mano karžygi, sapnuoki!

Tu pamilai mane –

slaptingo sapno Deivę.

Tu man sukursi šimtakuorius rūmus

ant aukštojo kalnelio,

prie srauno dūnojėlio.

Oi tai verpsiu, oi tai ausiu

ploną, ploną audimėlį

nuo pat ryto, per dienelę

ligi pačio vakarėlio.

O vakare pačiam aukščiausiam kuore

įkursiu laužą, vėtra įliepsnosiu,

kad būt šviesi naktužė

berneliams joti

iš tolimos šalelės.

Ė, tu sapne, pranašingas Sapne!

Kas gyventa, kas sapnuota, nebišskirsi!

Kas pasaulyje lengviausia,

kas saldžiausia, kas kiečiausia,

išmintim neišmatuosi,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.