Ė, miegoki,
ė ilsėki, mano Kunigaikšti,
gerki žemės drėgną kvapą –
ir apsvaigki!
Aš tau nešu didingą sapną –
ne mergužėlės išsvajotą,
tik savo žemės įsčioj išūgdintą.
Tegu jis šiąnakt gema
ir tavo audrią dvasią
į didį kelia žygį.
Sapnuoki, mano karžygi!
Nes tavo sapnas –
kaip rytmečio trimito gandas,
aidės garsų garsais per visą dieną.
O kai tylaus saulėleidžio skliautus
užkurs aukos liepsnų gaisrai, –
tai gims iš žemės pasakingas Miestas –
ir pasikels į dangų auksagalviai bokštai,
ir žiedrios vėliavos plazdės, kaip lakūs paukščiai,
ir gaus skambių varpų daugbalsiai chorai.
Sapnuoki, mano karžygi, sapnuoki!
Tu pamilai mane –
slaptingo sapno Deivę.
Tu man sukursi šimtakuorius rūmus
ant aukštojo kalnelio,
prie srauno dūnojėlio.
Oi tai verpsiu, oi tai ausiu
ploną, ploną audimėlį
nuo pat ryto, per dienelę
ligi pačio vakarėlio.
O vakare pačiam aukščiausiam kuore
įkursiu laužą, vėtra įliepsnosiu,
kad būt šviesi naktužė
berneliams joti
iš tolimos šalelės.
Ė, tu sapne, pranašingas Sapne!
Kas gyventa, kas sapnuota, nebišskirsi!
Kas pasaulyje lengviausia,
kas saldžiausia, kas kiečiausia,
išmintim neišmatuosi,
tik nujausi, tik patirsi,
lyg per sapną, lyg per sapną.
Man pastatė Kunigaikštis aukštus rūmus.
O kai pirmą dėjo akmenį kertinį,
tai ne kruviną dievai išrinko auką,
tik lelijų baltą pluoštą
iš skaisčios mergelės rankų, –
nes mylėjo bernužėlį,
nes bernelis ją mylėjo.
Eina amžiai, stovi rūmai šimtabokščiai
ant baltų lelijų pluošto
iš mergelės rankų – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – –
O aš blaškausi po tamsią giružę,
kaip našlaitėlė be vietos.
Sapnai išblėso, sapnai išseko –
užgęso ugnys ant rūmų bokštų,
ir visas džiaugsmas, ir visa laisvė,
tai vien tik sapnas, tai vien tik sapnas.
Neišaustas audimėlis,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.