tik nujausi, tik patirsi,
lyg per sapną, lyg per sapną.
Man pastatė Kunigaikštis aukštus rūmus.
O kai pirmą dėjo akmenį kertinį,
tai ne kruviną dievai išrinko auką,
tik lelijų baltą pluoštą
iš skaisčios mergelės rankų, –
nes mylėjo bernužėlį,
nes bernelis ją mylėjo.
Eina amžiai, stovi rūmai šimtabokščiai
ant baltų lelijų pluošto
iš mergelės rankų – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – –
O aš blaškausi po tamsią giružę,
kaip našlaitėlė be vietos.
Sapnai išblėso, sapnai išseko –
užgęso ugnys ant rūmų bokštų,
ir visas džiaugsmas, ir visa laisvė,
tai vien tik sapnas, tai vien tik sapnas.
Neišaustas audimėlis,
Nenupintas vainikėlis –
Nebejoja bernužėliai
Iš tolimos šalelės.
Ir štai blaškausi po tamsią giružę,
kaip našlaitėlė be vietos.
O mano rūmai, ūkuos paskendę,
tiktai iš tolo sapne vaidenas.
Pikto raganiaus jie užkerėti
ir sunkūs vartai uola užgriauti.
Ten paliko audimėlis
Ir gelsvų linų verpstelė. –
Man gi liko vien tik sapnas –
Pranašingas sapnas.
O po aukštuoju kalneliu
miegelį miega mano Kunigaikštis –
Tai ilgai miega –
tai ilgai.
O aš blaškausi po tamsią giružę,
kaip našlaitėlė be vietos.
Šalta giružė –
Šalta.
Rasoti gluosniai prie upės kranto
nusvirę vilgo šakas.
Ir jokis paukštis neplazda –
ir jokis lapas nekrinta.
Taip ilgai miega mano Kunigaikštis –
taip ilgai.
Oi tai eisiu prie aukštojo kalnelio
vidur tamsios naktužės –
parpulsiu ant pilkos žemelės
ir sakysiu:
– Kelkis...
Kelkis...
Kelkis, mano Kunigaikšti. .. –
Ir duosiu jam sapną
tą vieną, kuriuo aš pati gyvenu,
tą vieną, kur kenčianti žemė sapnuoja,
tą vieną, kurio išsiilgo širdžių milionai.
Ir sakysiu:
– Kelkis!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.