Šalta.
Rasoti gluosniai prie upės kranto
nusvirę vilgo šakas.
Ir jokis paukštis neplazda –
ir jokis lapas nekrinta.
Taip ilgai miega mano Kunigaikštis –
taip ilgai.
Oi tai eisiu prie aukštojo kalnelio
vidur tamsios naktužės –
parpulsiu ant pilkos žemelės
ir sakysiu:
– Kelkis...
Kelkis...
Kelkis, mano Kunigaikšti. .. –
Ir duosiu jam sapną
tą vieną, kuriuo aš pati gyvenu,
tą vieną, kur kenčianti žemė sapnuoja,
tą vieną, kurio išsiilgo širdžių milionai.
Ir sakysiu:
– Kelkis!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.