Prologas į Gedimino sapną58% kūrinio
54 psl.

Šalta.

Rasoti gluosniai prie upės kranto

nusvirę vilgo šakas.

Ir jokis paukštis neplazda –

ir jokis lapas nekrinta.

Taip ilgai miega mano Kunigaikštis –

taip ilgai.

Oi tai eisiu prie aukštojo kalnelio

vidur tamsios naktužės –

parpulsiu ant pilkos žemelės

ir sakysiu:

– Kelkis...

Kelkis...

Kelkis, mano Kunigaikšti. .. –

Ir duosiu jam sapną

tą vieną, kuriuo aš pati gyvenu,

tą vieną, kur kenčianti žemė sapnuoja,

tą vieną, kurio išsiilgo širdžių milionai.

Ir sakysiu:

– Kelkis!

55 psl.

Kelkis!

Kelkis, mano Kunigaikšti! –

Štai laukia tavęs išsiilgusi žemė –

Štai vėliavos dygsta iš dirvos velėnų –

Štai keliasi barškanti kaulai tavųjų didvyrių–

ir tavo pilis šimtabokštė,

kaip staugiantis vilkas,

pravėrė nasrus geležinius

ir alkaną laisvės suokimą dejuoja.

– Kelkis!

Kelkis!

Kelkis, mano Kunigaikšti!

– – – – – – – – – – – – – – – –

Ir štai sudrebėjo aukštasai kalnelis –

ir kelias, kelias mano sapnas –

mano Kunigaikštis.

Ir iškilo žiedrios vėliavos,

ir prikėlė žemę gimtąją

laisvės pranašingu ilgesiu,

ir naujos buities gyvenimu,

56 psl.

ir žadėjimais ir džiugesiais.

Bet ištolo vis vaidinasi,

dar kaip sapnas nepasiekiamas

amžių įdiegtas regėjimas:

Glūdi miestas ūkanų pakalnėj,

lakūs bokštai stiepias į padanges

ir sena pilis ant aukšto kalno

liūdi rymo amžių rymastėlį –

laukia manęs sugrįžtančios

baigti plonas audimėlis,

degti kuore skaidrios ugnys,

kad būt šviesi naktužė

berneliams joti

iš tolimos šalelės.

Ir štai einu per kalnus ir per slėnius

laukais žaliaisiais ir tamsiom giružėm –

ir vėl kuriu sapnus

iš praeities aidijų apmestus

ir ateities ilgėjimais ataustus.

Tegu jie kelia pranašingu ženklu

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.