Liūdnai šypso senas grafas
Iš auksinių rėmų. –
Tirpsta prieblandos rūkuose
Sumušti vitražai.
Rūmo salė, kaip šventovė,
Tuščiais toliais paslaptinga
Dengias sutemų šešėliais,
Naktį prieglobstin vilioja.
Tirpsta prieblandos ūkuose
Sumušti vitražai,
Tik voratinklių siūleliais
Suraizgyti sumazgyti.
Tirpsta sutemų šešėly
Skliautų bareljefai
Ir vingiuotieji karnizai,
Nutrupėję, apdulkėję.
Skęsta sienoj du peizažai
Į drėgmės nuodingą ūką –
Ir italo skambų vardą
Kandys graužia rūpestingai.
Gūdžiai tiesia juodą sparną
Kurčias aklas numirimas –
Liūdnai šypso senas grafas
Iš auksinių rėmų.
Jau naktis. Nė vieno balso –
Ir nė vieno daikto.
Tik kažkur toli boluoja
Skylės sumuštų vitražų,
Tik kažkur pro tamsą gremžias
Alkana peliūkštė,
Tik kažkur atsargiai, bailiai
Grikši nuobodi kandis.
Ne, ne viskas rūme miega:
Kažkur, kažkur iš glūdybių
Veizi budi gilios akys,
Kažkur aidi kurtūs žingsniai,
Kažkur šnabžda tylios šnekos,
Kažkas verkia, kažkas juokias, –
Bet vidurnakčio slaptybių
Kas gi prasmę besupras?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.