Paniekinę vylingus žemės sapnus, sakalai pasižada negrįžti, kol žemė aptemusi, pasivyti aušrą ir miegančios žemės laukus bei uolynus paversti saulės gėlynais. Pabaigoje rytuose nurausta dangus ir saulė nušviečia uolas ir laukus, bet sakalai taip ir negrįžta: „Negrįžo į žemę margi sakalai.“ Rytas ateina ir be jų, o išskridusieji ieškoti šviesos žemei į ją nebegrįžta. Sakalus galima skaityti kaip laisvės ir aukšto idealo siekio simbolį, o kodėl jie negrįžta, eilėraštis palieka atvira.

„Įvade“ keleivis raginamas sukruvintomis rankomis stiebtis į viršūnę. Jei ją pasieks, bus kaip Dievas, o jei žus, žus kaip lašas be garso ir aido. Kitose dalyse kalbantysis sveikina viršūnę, bet sunki karūna jam nusvarina galvą, ir jis kreipiasi į gimtąją žemę, o paskandintasis varpas sako nepaleisiąs viršūnių valdovo gyvybės šaknų. E. Žmuida viršūnę laiko absoliuto simboliu, kuriam pasiekti reikia valios. Aukštas tikslas reikalauja rizikuoti viskuo, o gelmės ir žemė vis tiek traukia atgal.