Iš auksinių rėmų64% kūrinio
59 psl.

Gūdžiai tiesia juodą sparną

Kurčias aklas numirimas –

Liūdnai šypso senas grafas

Iš auksinių rėmų.

Jau naktis. Nė vieno balso –

Ir nė vieno daikto.

Tik kažkur toli boluoja

Skylės sumuštų vitražų,

Tik kažkur pro tamsą gremžias

Alkana peliūkštė,

Tik kažkur atsargiai, bailiai

Grikši nuobodi kandis.

Ne, ne viskas rūme miega:

Kažkur, kažkur iš glūdybių

Veizi budi gilios akys,

Kažkur aidi kurtūs žingsniai,

Kažkur šnabžda tylios šnekos,

Kažkas verkia, kažkas juokias, –

Bet vidurnakčio slaptybių

Kas gi prasmę besupras?

60 psl.

Liūdnai šypso senas grafas

Iš auksinių rėmų.

Iš toli atskridęs aidas

Pro sudužusį vitražą,

Per apgriuvusius karnizus

Dvylika varpų kartojas.

Ir kai smūgis paskutinis

Drobės dulkes sukilnojo,

Kelia galvą senas grafas –

Ir be balso, kaip šešėlis,

Žengia ruimu mėnesienos

Iš auksinių rėmų.

Nebeaidi jojo žingsniai,

Nebedunda senos grindys,

Nebegirgžda sunkios durys –

Tik nutilo zvimbęs uodas,

Tik nudūmė kur peliūkštė,

Tik kandis paliovė graužus.

Eina laukan senas grafas,

Leidžias laiptais suardytais

61 psl.

Ir prie marmuro kolonos

Tylia statula sustingsta.

Dunkso rūmas mėnesienoj,

Kaip didžiulis baltas karstas,

Kur užkeiktą amžių turtą

Dengia dulkės ir pelėsiai.

Aptrupėję baltos sienos

Ir apgriuvę aukštos bonės,

Gedulingai lenkia galvas

Įsiknisdamos į žemę.

Nei žolynų, nei gėlynų,

Tiktai pilkas, pilkas purvas,

Tik nudžiūvusioji palmė

Po stiklais oranžerėjos.

O tenai, kur baltos gulbės

Plaukinėjo iškilmingai,

Tik iš dumblo žali maurai

Siaubia srovę veidrodinę,

Svyri medžiai samanoti

Seną tiltą apkabinę,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.