Ir prie marmuro kolonos
Tylia statula sustingsta.
Dunkso rūmas mėnesienoj,
Kaip didžiulis baltas karstas,
Kur užkeiktą amžių turtą
Dengia dulkės ir pelėsiai.
Aptrupėję baltos sienos
Ir apgriuvę aukštos bonės,
Gedulingai lenkia galvas
Įsiknisdamos į žemę.
Nei žolynų, nei gėlynų,
Tiktai pilkas, pilkas purvas,
Tik nudžiūvusioji palmė
Po stiklais oranžerėjos.
O tenai, kur baltos gulbės
Plaukinėjo iškilmingai,
Tik iš dumblo žali maurai
Siaubia srovę veidrodinę,
Svyri medžiai samanoti
Seną tiltą apkabinę,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.