Iš auksinių rėmų66% kūrinio
61 psl.

Ir prie marmuro kolonos

Tylia statula sustingsta.

Dunkso rūmas mėnesienoj,

Kaip didžiulis baltas karstas,

Kur užkeiktą amžių turtą

Dengia dulkės ir pelėsiai.

Aptrupėję baltos sienos

Ir apgriuvę aukštos bonės,

Gedulingai lenkia galvas

Įsiknisdamos į žemę.

Nei žolynų, nei gėlynų,

Tiktai pilkas, pilkas purvas,

Tik nudžiūvusioji palmė

Po stiklais oranžerėjos.

O tenai, kur baltos gulbės

Plaukinėjo iškilmingai,

Tik iš dumblo žali maurai

Siaubia srovę veidrodinę,

Svyri medžiai samanoti

Seną tiltą apkabinę,

62 psl.

Skverbias krūmai ir vijokliai

Į apaugusias alėjas.

Dar toliau, ant plyno lauko,

Ant kalnelių mėnesienoj,

Plikos skurdžios bakūžėlės

Vienos gunkso gedulingai.

Gunkso plikos bakūžėlės

Ant kalnelių mėnesienoj –

Ir į balzganą mėnulį

Loja alkanas šunelis.

Atsiduso senas grafas –

Sušlamėjo liepų lapai –

Ir nuleidęs žilą galvą,

Nulingavo į alėjas.

Ir kaip pasmerktas klajoklis

Ilgai bastėsi tarp medžių,

Tai sustodams, tai sugrįždams,

Tai sukniubdamas į žemę.

Štai jau pirmos ryto spalvos

Ima brėkšti ant bakūžių,

63 psl.

O senajam dvaro parke

Dar nakties vaidinas monai.

Bet iš tolo nesuprasi,

Kas ten kniūbo prie upelio:

Ar tai šmėkla, ar šešėlis, –

Ar tai karklas žaliakasis

Globia baltas lelijas.

O didžiulėj rūmo salėj

Vien peliūkštė bėginėja.

Vien kandis pakampėj grikši,

Tiesia voras tinklo siūlą

Ant sudužusių vitražų, –

Liūdnai šypso senas grafas

Iš auksinių rėmų.

Jau nutilo, jau paskendo,

Jau ištirpo su šešėliais

Ir kūrybos seni žygiai

Ir mirties nauji prajovai –

Ir lėmimai ir smerkimai

Gaivalinei amžiaus kovai.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.