Skverbias krūmai ir vijokliai
Į apaugusias alėjas.
Dar toliau, ant plyno lauko,
Ant kalnelių mėnesienoj,
Plikos skurdžios bakūžėlės
Vienos gunkso gedulingai.
Gunkso plikos bakūžėlės
Ant kalnelių mėnesienoj –
Ir į balzganą mėnulį
Loja alkanas šunelis.
Atsiduso senas grafas –
Sušlamėjo liepų lapai –
Ir nuleidęs žilą galvą,
Nulingavo į alėjas.
Ir kaip pasmerktas klajoklis
Ilgai bastėsi tarp medžių,
Tai sustodams, tai sugrįždams,
Tai sukniubdamas į žemę.
Štai jau pirmos ryto spalvos
Ima brėkšti ant bakūžių,
O senajam dvaro parke
Dar nakties vaidinas monai.
Bet iš tolo nesuprasi,
Kas ten kniūbo prie upelio:
Ar tai šmėkla, ar šešėlis, –
Ar tai karklas žaliakasis
Globia baltas lelijas.
O didžiulėj rūmo salėj
Vien peliūkštė bėginėja.
Vien kandis pakampėj grikši,
Tiesia voras tinklo siūlą
Ant sudužusių vitražų, –
Liūdnai šypso senas grafas
Iš auksinių rėmų.
Jau nutilo, jau paskendo,
Jau ištirpo su šešėliais
Ir kūrybos seni žygiai
Ir mirties nauji prajovai –
Ir lėmimai ir smerkimai
Gaivalinei amžiaus kovai.
Vien galia, plati kaip jūra,
Ir pirmykštis laisvės sapnas
Kuria pilį šimtabokštę –
Myli, veikia ir gyvena,
Ir ūgdina ir dalina
Didį šventą Dievo meną.
Naujo rytmečio kūrėjų
Žėri tolyje žibintai
Ir paniekintų griuvėsių
Supeliję rausta plytos.
Aukštos sienos – amžių dienos
Naujo žygio atstatytos.
1925.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.