Vien galia, plati kaip jūra,
Ir pirmykštis laisvės sapnas
Kuria pilį šimtabokštę –
Myli, veikia ir gyvena,
Ir ūgdina ir dalina
Didį šventą Dievo meną.
Naujo rytmečio kūrėjų
Žėri tolyje žibintai
Ir paniekintų griuvėsių
Supeliję rausta plytos.
Aukštos sienos – amžių dienos
Naujo žygio atstatytos.
1925.
Nulenkime galvas
Jono Basanavičiaus 75 metų sukaktuvių šventei.
Nulenkime galvas! Štai Pranašo vardas
Iš tolo mums skamba sidabro varpais.
Jo žodin susituokė kankliai ir kardas,
Jo žygiai paženklinti bočių kapais.
– Nurimkim, nurimkim... Ko gaudžia varpai?
Ko niaukiasi bočių apgriuvę kapai?
Ar liūdi šviesios praeties milžinų,
Ar verkia del mūsų menkystės dienų? –
Žiūrėki, lietuvi: ant tavo krūtinės
Dar gedulo ženklo juoduoja žymė.
Kur laisvė, kur žygiai, kur šalys gimtinės –
Ir kur pranašauta Tėvynės garbė?
– Nulenkime galvas, klausydami vado;
Jisai tautos žodį milžinkapiuos rado.
Jis amžiną žygi Tėvynės Kūrėjo
Vienybės ir meilės vardu pažymėjo. –
Pily Gedimino dangus negiedrėja,
Bet bokšto griuvėsių šaltuos akmenuos
Mes regim aušros pranašingą kūrėją
Ir girdim jo lūkėsį laisvės varpuos.
– Pakilki, lietuvi! Štai Pranašo vardas
Aušros spinduliais tau kapus atgaivino.
Jo žodin te vėl jungias kankliai ir kardas
Į šventąjį žygį, pilin Gedimino!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.