– Pakilki, lietuvi! Štai Pranašo vardas
Aušros spinduliais tau kapus atgaivino.
Jo žodin te vėl jungias kankliai ir kardas
Į šventąjį žygį, pilin Gedimino!
Nerandamai
Gesinki bokšte skaidrų žibintuvą,
Užkelk sunkius vartus.
Tegu visiems bus tavo vaišių rūmas
Slaptingas ir didus.
Padėki auskarus, numaustyk žiedus,
Grąžink laukams gėles,
Paslėpki nuo vaišingo puotos skobnio
Taures krišpolines.
Ir būki tu viena, kaip nykus gandas
Ant akmenio uolos –
Ir būki tu gryna, kaip šaltas lašas
Vidurnakčio tylos.
Tada ateisiu aš ir nusilenksiu,
Pažinęs jog tai tu,
Kuria seku painioj buities kelionėj
Ir ieškau ir klystu.
1922.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.