Gesinki bokšte skaidrų žibintuvą,
Užkelk sunkius vartus.
Tegu visiems bus tavo vaišių rūmas
Slaptingas ir didus.
Padėki auskarus, numaustyk žiedus,
Grąžink laukams gėles,
Paslėpki nuo vaišingo puotos skobnio
Taures krišpolines.
Ir būki tu viena, kaip nykus gandas
Ant akmenio uolos –
Ir būki tu gryna, kaip šaltas lašas
Vidurnakčio tylos.
Tada ateisiu aš ir nusilenksiu,
Pažinęs jog tai tu,
Kuria seku painioj buities kelionėj
Ir ieškau ir klystu.
1922.
Poeto meilė
Nelauki jau laimės tu, žemės gražuole,
Jei širdį poeto kada sužavėsi
Ir jojo svajonių pažadintu ilgesiu
Poetą pati pamylėsi.
Tegu jis, kaip vergas ant kelių parpuolęs,
Tau dangų palenktų ir kojas bučiuotų,
Kiekvieną gi žodį, ir šypsnį, ir žvilgesį,
Kaip laimės stebuklą dainuotų,
Ne tau jis dainuos ir ne tau jisai melsis,
Kai tu jį apglobusi meile svajota,
Norėsi praskleisti nerimstančioj dvasioj
Kas buvo žadėta, ko buvo ieškota.
Pro tavo akių prasidengusią versmę
Paskęs jis ne žemės akių spinduliuose,
Kur amžino lūkesio tylūs žadėjimai
Ne tavo jį meile paguosią.
Apsvaigęs nuo kvepiančio tavo jaunumo,
Pro šiltą sukilusio kraujo plakimą
Jis skendės į mėlynų tolių aidėjimus
Ir amžino ritmo žaidimą.
Maži tavo prižadai, žemės gražuole,
Putojančioj meilės taurėj paskandinti:
Poeto gyvenimo liūdinčiam troškuliui
Sukelti, bet nenuraminti.
1922.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.