Tyli naktie, šviesi rudens naktie!
Tau daug yr žiburių dangum spindėti,
O man širdis viena, tyli liūdna:
Tau šviesti ir žavėt o man mylėti.
1922.
Tegu tave dievai
Laukuos šalna. Šarmotasai rytys
Jau tuoj ir mano taką švilpdams nubarstys
Geltonu gintaru ir baltu sidabru,
Kad būt širdy ramu, o akyse skaidru.
Jau pūstelėjo girioj bangos šalto kvapo,
Geltonu sūkuriu įsimetė tarp lapų, –
Ir kugžda kuklios liepos ir liekni klevai:
Tegu tave dievai, tegu tave dievai.
Einu tolyn. Dangus dar saulę mąsto
Ir želmeny mielai pavasarį surastų.
Bet saulė jau toli su meile ir daina
Ir tamsžalis želmuo maitinasi šalna.
O tas, kurio širdis dar saulės burtais kliedą.
Šią nakt raškys sapne paparčio slaptą žiedą, –
Pabus, išvys šalnas ir šyptelės kreivai:
Tegu tave dievai, tegu tave dievai...
Žiedų nėra. Tačiau visur dažai
Ir rodos, pats kartu juos laistai ir paišai.
Pamiršęs jau gėles, rausvus lapus skini
Ir saulėtas dienas iš naujo gyveni.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.