Dūmuos cigaro76% kūrinio
71 psl.

Žaiski, jaunyste, džiaugsmu sukvatojusi

Pokylio rūme tu mielas svetys,

Kolei nelauktas ir greitas rytojus

Galvą pilkais pelenais pabarstys.

Niekam pasaulyje nepavydėdama,

Išpuošei pokylių rūmus rausvai.

Rytą alyvų žiedais sužavėdama,

Vakarą auksu žibintuos žvilgėdama,

Viską žadėjai, visus mylavai.

Ė, tiktai man tu ateit pasivėlini:

Juokas nuo veido raukšlių nebnuvaro.

Man jau ne rausvos svajonės, tik mėlyni

Sukasi dūmai cigaro.

Atnešiau širdį, kaip krišpolą kupiną

Mylimai žemei jaunystės aukos.

Sielvarto smūgiai jos aukurą trupina –

Kas gi dar meilės sapnų tebieškos?

Šiandien tik tolimas aidesis pinasi,

Tolimos erdvės giliai prasidaro,

Žavinčios akys ir šypsnis vaidinasi

72 psl.

Mėlynuos dūmuos cigaro.

Kam gi dar budinti sielgrauža skaudama

Pavogto džiaugsmo trumpa minuta,

Jeigu ji širdį, kaip varpą užgaudama,

Skamba kraupia prakeikimo gaida?

Žaiski jaunyste! Pokylio dieną

Vergas tik skaudamu nuobodžiu varo.

Svilina ašara sunkią blakstieną –

Ė! . . . tai nuo dūmų cigaro.

1922.

Trys toastai

73 psl.

I

Poetų ir dainių puiki karalaitė

Pati nesirodo mirtingame kūne:

Nelanko ji koncertų, nei restoranų,

Nei dūmuos paskendusių kafešantanų,

Nerūko ji nė kvepiančių cigaretų,

Nemėgsta ji nė nuošalių kabinetų,

Bet savo apvaizda visur ji mus lydi

Ir jokių malonių pati nepavydi:

Ji grožiu aprėdo mums purviną žemę,

Ji pradengia melo kaukes nuo veidų,

Ji kelia mums žemę, o dangų palenkia

Ir kuria pasaulį svajotų vaizdų.

Jaučiu aš ir čia tavo lakią esybę:

Dainų garsuose ir verpetuose šokių,

Neaiškiam šypsny ir palaidam juoke,

Elektros šviesoj cigaretų rūke, –

Ir mano stiklelio jaukiam skambesy

Dainų Karalaite, tu šiąnakt esi.

Tave neregėtąją, nepalytėtą,

Gyvenimo nakčiai dangaus pažadėtą –

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.