Žaiski, jaunyste, džiaugsmu sukvatojusi
Pokylio rūme tu mielas svetys,
Kolei nelauktas ir greitas rytojus
Galvą pilkais pelenais pabarstys.
Niekam pasaulyje nepavydėdama,
Išpuošei pokylių rūmus rausvai.
Rytą alyvų žiedais sužavėdama,
Vakarą auksu žibintuos žvilgėdama,
Viską žadėjai, visus mylavai.
Ė, tiktai man tu ateit pasivėlini:
Juokas nuo veido raukšlių nebnuvaro.
Man jau ne rausvos svajonės, tik mėlyni
Sukasi dūmai cigaro.
Atnešiau širdį, kaip krišpolą kupiną
Mylimai žemei jaunystės aukos.
Sielvarto smūgiai jos aukurą trupina –
Kas gi dar meilės sapnų tebieškos?
Šiandien tik tolimas aidesis pinasi,
Tolimos erdvės giliai prasidaro,
Žavinčios akys ir šypsnis vaidinasi
Mėlynuos dūmuos cigaro.
Kam gi dar budinti sielgrauža skaudama
Pavogto džiaugsmo trumpa minuta,
Jeigu ji širdį, kaip varpą užgaudama,
Skamba kraupia prakeikimo gaida?
Žaiski jaunyste! Pokylio dieną
Vergas tik skaudamu nuobodžiu varo.
Svilina ašara sunkią blakstieną –
Ė! . . . tai nuo dūmų cigaro.
1922.
Trys toastai
I
Poetų ir dainių puiki karalaitė
Pati nesirodo mirtingame kūne:
Nelanko ji koncertų, nei restoranų,
Nei dūmuos paskendusių kafešantanų,
Nerūko ji nė kvepiančių cigaretų,
Nemėgsta ji nė nuošalių kabinetų,
Bet savo apvaizda visur ji mus lydi
Ir jokių malonių pati nepavydi:
Ji grožiu aprėdo mums purviną žemę,
Ji pradengia melo kaukes nuo veidų,
Ji kelia mums žemę, o dangų palenkia
Ir kuria pasaulį svajotų vaizdų.
Jaučiu aš ir čia tavo lakią esybę:
Dainų garsuose ir verpetuose šokių,
Neaiškiam šypsny ir palaidam juoke,
Elektros šviesoj cigaretų rūke, –
Ir mano stiklelio jaukiam skambesy
Dainų Karalaite, tu šiąnakt esi.
Tave neregėtąją, nepalytėtą,
Gyvenimo nakčiai dangaus pažadėtą –
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.