I
Poetų ir dainių puiki karalaitė
Pati nesirodo mirtingame kūne:
Nelanko ji koncertų, nei restoranų,
Nei dūmuos paskendusių kafešantanų,
Nerūko ji nė kvepiančių cigaretų,
Nemėgsta ji nė nuošalių kabinetų,
Bet savo apvaizda visur ji mus lydi
Ir jokių malonių pati nepavydi:
Ji grožiu aprėdo mums purviną žemę,
Ji pradengia melo kaukes nuo veidų,
Ji kelia mums žemę, o dangų palenkia
Ir kuria pasaulį svajotų vaizdų.
Jaučiu aš ir čia tavo lakią esybę:
Dainų garsuose ir verpetuose šokių,
Neaiškiam šypsny ir palaidam juoke,
Elektros šviesoj cigaretų rūke, –
Ir mano stiklelio jaukiam skambesy
Dainų Karalaite, tu šiąnakt esi.
Tave neregėtąją, nepalytėtą,
Gyvenimo nakčiai dangaus pažadėtą –
Ir dosnią palaimą tavųjų žavėjimų
Aš noriu pagerbt pirmo stiklo skambėjimu!
II
Putojantis vynas jau kaitina kraują,
Jaunystė gi meilės dainų reikalauja.
Iš aukšto globoja mus deivė meilinga,
Bet žemiškų deivių nė čia tau nestinga.
Tenai, kur šampanas jas putomis taško,
Ir dūmuos fokstrotų melodijas blaško,
Ir šokio rate naravingąjj ūpą
Parketais alpinančiu kvaituliu supa, –
Jos ten savo meilę ir burtus nakties
Vadinančiu šypsniu po kojų tau svies.
Svaidykit, gyvenkitl Naktie maloni,
Ir mano tu širdį tyliai klabini
Ir nori, kad jos slėpiniai sukvepėtų
Svaiginančiais dūmais aitrių cigaretų –
Ir dėliai drovumo viliojančių gestų,
Ne vien tik akis, bet ir širdį išėstų.
Bet aš jus myliu, nuodėmingosios būtys,
Kaip liūdnąjį vale klaidžios iuventutis,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.