Kaip džiaugsmo simfonijos skurdų finalą,
Kai akys dar juokias, o lūpos jau bąla.
Ė, pilkit iš naujo stiklus sklidinai –
Už visa tai gersim į dugną nūnai.
O jeigu kas kylantį liūdesį mąsto,
Tegu tas apsvaigsta nuo antro toasto.
III
O tu, išrinktoji iš žemės minių,
Nevarstyk manęs įtarimo žvilgsniu!
Ne brėkštantį rytą aš tau pažadėjau,
Bet glūdinčią naktį budėti norėjau.
Vien sūtemų lūkesio čion vedini
Suėjom kaip dvi besibastą ugni,
Kūrentis ir degti į vieną liepsnyną,
Kurį naktis žiebia, o rytas gesina.
Tylia melancholija smuikai pragydo,
Ten poros siūbuoja už mėlyno šydo, –
O mūsų minutės, kaip lašas po lašo,
Patirtąjį džiaugsmą į taurę suprašo.
Ji spindi ir mirga liepsnelių šimtais,
Ji puošiasi mūsų jaunumo vaizdais, –
O mes kaip savųjų svajonių šešėliai,
Nusilenkėm trumpai nakties valandėlei.
Spindėk, gi manosios nakties Karalaite!
Dar ryto neįstebi akys apkvaitę. –
Už tavo žavėjimus, meilę ir klastą
Į dugną lenkiu savo trečią toastą.
1923.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.