O mes kaip savųjų svajonių šešėliai,
Nusilenkėm trumpai nakties valandėlei.
Spindėk, gi manosios nakties Karalaite!
Dar ryto neįstebi akys apkvaitę. –
Už tavo žavėjimus, meilę ir klastą
Į dugną lenkiu savo trečią toastą.
1923.
Taurė
Tamsią naktį piktas vėjas
Mano kuoro daužo langą:
Ei, keleivi, metas, metasi...
Laukia žygis sugodotas,
Žvengia žirgas pabalnotas,
Neberimsta palydovai
Didžiai puotai – šauniai kovai.
Lėksim kalnais – uolos kris,
Žvaigždės veizėt neb’išdrįs –
Ei, daryk duris!
Laukiau ženklo. Mano žygis
Nebe šiandie sugodotas:
Sieloj amžiais išnešiotas,
Kraujo bruožais įrašytas,
Žvaigždžių knygoj išskaitytas.
Josim, josim! Jei į puotą,
Nebeimsiu puotos rūbo,
Jei į kovą, nebeimsiu
Kieto plieno kalavijo:
Man laimėti!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.