Paniekinę vylingus žemės sapnus, sakalai pasižada negrįžti, kol žemė aptemusi, pasivyti aušrą ir miegančios žemės laukus bei uolynus paversti saulės gėlynais. Pabaigoje rytuose nurausta dangus ir saulė nušviečia uolas ir laukus, bet sakalai taip ir negrįžta: „Negrįžo į žemę margi sakalai.“ Rytas ateina ir be jų, o išskridusieji ieškoti šviesos žemei į ją nebegrįžta. Sakalus galima skaityti kaip laisvės ir aukšto idealo siekio simbolį, o kodėl jie negrįžta, eilėraštis palieka atvira.