Ne, nebūsiu! Mūsų žygis
Žvaigždžių knygoj išskaitytas,
Kraujo bruožais įrašytas.
Nuo dangaus rasos pasėmę.
Mes nutrinsim vergo dėmę.
Aš – ir mano palydovai –
Patys kariai ir valdovai
Tamsią naktį skrosdami,
Savo geismo ugnimi
Skelbiam kovą!
Štai pakalnėj glūdi pilys,
Mano vaišių puikūs rūmai.
Šviečia skaidrūs žiburiai,
Sunkūs vartai atkili.
Ei, sustok, eiklusai žirge!
Tu laimėjai pirmą kovą,
Laisvą nešdamas valdovą.
Antrą kovą man laimėti,
Kol nušvis keliai žvaigždėti
Grįžti atgalios.
Spindi rūmai, – žibintuvai,
Plonas šilkas, baltos rankos –
Meilūs šypsniai šildo kraują,
Taurė džiaugsmą atnašauja.
Aš – ir svečias, ir klajūnas:
Suaižytas vėtros kūnas,
Dega veidas, kaip liepsna,
Peršti džiūstantį burna –
Ir bent vieno šalto lašo
Atsigauti lūpos prašo.
Žilas rūmų šeimininkas,
Kaip lelija jo duktė.
– Imk, keleivi, pilną taurę:
Čia tau vaišės ir namai. –
O duktė visų gražiausia
Mano žvilgy laimės klausia:
Tu pailsęs, tu nykus,
Tavo akys kaip dangus –
Būsi mano.
Tavo laimės gersiu taurę!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.