Ir nežino, kad viršuj ten ūžia bangos,
Siaučia audros ir verpetai sūkuriuoja,
O bekraštis vandenynas ir pasaulis –
Jam tik sapno nereikšminga nebūtis.
Bet iš kur gi tie nauji skaidringi aukščiai,
Kur mane, kaip tyrą mintį laisvėn neša?
Plaukia, skamba daugiaspalviai žibintuvai,
O visų viena versmė – mana širdis.
Ne, ne gyvis aš į lukštą įsitraukęs,
Tik naujos buities ir gyvasties kūrėjas,
Kur erdvu, platu, ir laisva, ir džiaugsminga,
Tartum Dievo būtum skrendanti dvasia.
Ir pragydo didis balsas į mane:
Būki sveikas mūsų amžinas valdove!
Tu tasai, kurio palaimintą gimimą
Patekėjusios septynios puošė žvaigždės.
III
Kam gi mano neprašytas atbudimas
Anksti rytą vėl pagimdė mane saulei
Ir iš naujo spinduliais erdves aptvarstė,
O širdy paliko alkanus geismus.
Argi tam, kad aš per dieną būčiau sargas
Pats prie savo laimės angos pastatytas.
Arba tam, kad palšvo vakaro sulaukęs,
Keikčiau tuščią savo buitį ir sapnus!
Nes pažvelgęs pro mažutį bokšto langą,
Pamačiau, kad aš tas pats tik menkas vergas,
Kurs kaip vakar, taip ir šiandie neberanda
Savo kelio į pasaulio platybes.
Ir suspaudė mano galvą tokia gėla,
Kad tariau pabirs po kojų šaltos plytos,
Ir išsirakins aukštųjų skliautų siūlės,
Ir ugnim išsprogs įkaitę smilkiniai.
Ne, tariau, tegu jau būčiau nepažinęs
Tų pasviečių ir tų žvaigždžių septinspalvių,
Kur akis man, kaip meilužės, išbučiavo
Ir paliko ryto saulės patyčioms.
IV
Mano viešpats ir valdovas rengia, puotą.
Skamba, džiūgauja sujudęs visas dvaras,.
O vergai aukštiems svečiams lig žemės lenkiąs
Ir sodina į garbingas jų vietas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Ką poemoje „Vergas“ reiškia vergo sprendimas palikti rūmus?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vergas gyvena puikiuose viešpaties rūmuose, visi vartai atviri, bet išeiti į laisvę jis negali. Sapne paslaptinga moteris jam žada karalystę, tačiau per puotą jauniausioji viešpaties duktė ramiai pasako, kad tai jos tėvo ištikimas vergas, kuriam užteks trupinių. Tada jis sviedžia vyną žemėn, palieka rūmus ir širdyje kartoja: „Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus.“ Vartai buvo atviri visą laiką, todėl laisvė prasideda jo paties ryžtu.
Rašiniui: LaisvėŽmogaus vertė
3. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
4. Ką poemoje „Vergas“ rodo, kad rūmų vartai atviri, o vergas vis tiek negali išeiti?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.