1
Saulėtekio giesme pagarbinti noriu
Didingo gyvenimo skaistų altorių
Ir dieviškos galios įkvėptą kūrybą.
Kur žody minties spinduliavimu žiba,
Kur varsto juodų vandenynų gelmes,
Kol šviesų žemčiūgą į saulę išmes.
Bet kas mano norai, jei aukuro plytos
Drėgnųjų pakalnių purvu aptaškytos,
O saulėj iškeltų viršūnių krislai
Ir galvą ir širdį išgraužė aklai.
Kūrybinių saulių kaitra nusibodo,
O žvaigždės šviesiau danguje nesirodo.
Tikiu visagalinčios meilės esimą,
Kur mano gyvenimas buitį sau ima,
Kuri motinystės dosnia krūtine
Kaip kūdikį peni ir globia mane –
Kuri milionuos širdžių suliepsnojus,
Pasauliams sukurs pažadėtuosius rojus.
Bet kas gi tikėjimo pavergtas protas,
Jei dvasios nežadina jausmas liepsnotas,
Jei blėsta širdies židinys išgyventas –
Jei meilė – heterų pigus komplimentas!
Lai siaučia gyvenimas saulėtam šoky,
Tu skausmą ir juodąją naktį giedoki.
2
Amžinas genijau, rūstusai milžine,
Mano gyvenimo juodas likime!
Tau mano prakeiksmas, tau mano sielvarta,
Tau mano liūdinčios sūtemų giesmės.
Kam gi tu leidai man tapti iš chaoso
Meilės ugnim spinduliuojančia žiežirba,
Kam gi tu pasmerkei mano budėjimus
Tylia vienatve didingiems vidurnakčiams?
Tu mane apglobei mano jaunatvėje
Savo sparnų šešėliuotais mojavimais,
Tu mane užslėpei saulės mylavimams,
Tu mane paveržei meilės bučiavimams, –
Kiauto lukšte man pasaulj sukūręs,
Būki pagarbintas!
Ūžia pro šalį trukšmingais aidėjimais
Margos aistringo pasaulio būtybės, –
Mano krūtinėj, kaip vakaro pasakoj,
Žėri vien savo svajonių ugniavietė.
Duok gi man gilią vidurnakčio glūdumą,
Slėki mane juoda nuodėmės letena –
Lai nugrimstu į svaiginančią gelmę
Tavo galingo rūstaus pasmerkimo.
3
Alkanas nuobodis sielą apnuogino,
Amžinas nerimas širdį ištuštino –
Saulė ir dulkės išgraužė akis.
Slankioju vienišas kryžkelių aikštėse,
Brolio, ir tėvo, ir motinos vengdamas, –
Savo buities apgaulingas vagis.
Priesaikos meilę ir pigią dorovę
Blyškūs heterų šypsniai tebesotina –
Nuodėmės vardo jų žemėj nėra.
Ė, mano nuobodi, alkanas liūdesi,
Kuo gi tu mano dar dvasią pasotinsi, –
Tu mano nuodėmė – mano dora.
Pusę gyvenimo kryžkeliais žūdamas,
Audriąją buitį sapnais pasikeisdamas
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
3. Kodėl ciklo pavadinimas „Pesimizmo himnai“ yra paradoksalus?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.