Tylinčiu antkapiu žemėj tapau.
Ė, mano nuobodi, alkanas liūdesi,
Tavo šaukiuosi skaudaus atpirkimo
Tau savo sieloj altorių statau.
4
Kaip alkanas aras iš griūvančio lizdo
Aš veiziu į savo paniekintą buitį:
Nei džiaugsmo padangių, nei žemės vilionių,
Nei skaudamą galią iš sielos išguiti.
Žinau, kad prieš Tą, kuris saulėmis valdo,
Paniekinta dreba maištinga galybė,
Bet mano aistra, kaip ugninis verpetas,
Ir mano valdovė – akla Būtenybė.
Ir šitai degu, kaip vidurnakčio žvaigždė
Iš chaoso geismo ugnim suliepsnojus,
Bet kur mano žemė ir kur mano dangūs –
Ir kur man saulėtas poilsio rojus?
Vien tu, nepatirtoji nežinomybe,
Kur amžius siaubi į baimingą glūdumą,
Priglausi mane, kaip išklydusį sūnų,
Į savo marinančis prieglobos rūmą.
5
Palaimintas būki, žmogaus nežinojime,
Nei savo gimimo, nei savo mirties,
Nei savo likimo vienatvės klajojime,
Nei savo menkystės džiaugsme ar vaitojime,–
Nei ką tu prakeikei, nei kam tu meldies.
Vedi tu bedugnėmis kelią man tiesdamas,
Kaip vergą per drėgnus ir juodus urvus,
Vilingais miražais gyvenimui šviesdamas,
Sapnais į nežinomus pasviečius kviesdamas,
Kol siela prie kapo ir kryžiaus pabus.
Tada gal patirsiu, kad visas gyvenimas
Nevertas nei juoko, nei lašo aukos,
O mano gimimas, mirtis ir išganymas,
Kaip amžinas dieviškas jausmas ir manymas,
Per amžius Kūrėjo krūtinėj liepsnos.
Bet šiandien lenkiuosi prieš didelę paslaptį,
Kur degina kraują gyvybės alkiu–
Ir vėl nenutilsiančiu laimės ieškojimu,
Likimo slaptų ištarmių nežinojimu
Prie kapo ir kryžiaus vienatvėj žengiu.
6
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.