Vincas Mykolaitis-Putinas · 1893–1967

Viršūnės ir gelmės

31-38 psl. iš 96·apie 25 min.·6 paaiškinimai·3 klausimai

31 psl.

1. Įvada

  1. Urvai ir bedugnės
  2. Granito uolynus išvarstė,
  3. O aštrios skeveldros
  4. Viršum pro kraštus nusikarstė.
  5. Vidurnakčio gūdis
  6. Nei mirtinas takas keleivio nebaido:
  1. Jei žūsi, tai žūsi kaip lašas be garso ir aido.
  2. Bet jeigu pasieksi
  3. Padangėj iškeltą viršūnę,
  4. Tu būsi kaip Dievas,
  5. Paniekintos žemės klajūnei
  6. Tu būsi tik vienas
  7. Tau matomos saulės ugnim suspindėjęs,
  8. Bedugnių ir kalnų ir viso pasaulio kūrėjas.
  9. Parpulki, keleivi,
  10. Ir kniūpsčias per akmenis slinki,
  11. O alpstančią širdį
  12. Laisvėjančia aistra gaivinki.
  13. Sukruvintom rankom
  14. Pro aštrias atolaužas stiebkis į priekį

32 psl.

  1. Ir smailą viršūnę krauju prakaituodamas sieki.

2. Viršūnė

  1. Sveika būk, viršūne, pakalnėj svajota,
  2. Nuo sutemų meto per naktį ieškota,
  3. Aušroj man sukūrusi dangų liepsnotą –
  4. Sveika būk viršūne kilni:
  5. Kas valandą žvilgsnis nuo žemės man kilo
  6. Ir šitai plazdėję jausmai nenutilo,
  7. Kol nykiąją tavo vienatvę pamilo
  8. Padangės aidų vedini.
  9. Iškėlei mane tu virš žemės grožybių,
  10. Kur siaudžia ir virpa iš žydrio aukštybių
  11. Pasaulį apglobę aidai amžinybių,
  12. Kaip milžino varpo gaida.
  13. Prasidengė girdas, nusišvietė žvilgis,
  14. Pabudusi siela plasnoja ir ilgis,
  15. Kol auštantis rytas krūtinę suvilgys
  16. Gaiviąja rasa ir malda.
  17. Jau keliasi saulė pro mėlyną klonį,
  18. Nugriaudėjo kalnais verpetai raudoni –
  19. Ir didė ramybė šventa ir maloni

33 psl.

  1. Apsėmė tave ir mane.
  1. Nereikia man žemės – tavy pasiliksiu,
  2. Į saulėtą dangų, kaip tu, aš įsmigsiu
  3. Ir amžiams ant tavo karūnos užmigsiu
  4. Apsvaigęs padangių sapne.

3. Ilgesys

  1. Baigiu jau su saule, kaip aras, danguj viešpatauti;
  2. Žemyn nusvarino man galvą sunki karūna.
  3. Jau gaudžia pakalnių varpai mano šūksnio užgauti,
  4. Jau blyksi gelmių žibintuvai raudona liepsna.
  5. O žvilgančioj jūrėj jau saulė pasruvo raudonai,
  6. Miglotą pakalnę ir dangų užliejo ugnim, –
  7. Atsikvėpė žaliosios lankos ir našūs dirvonai
  8. Ir lūkesiu virpa ir dega drauge su manim.
  9. Suglausiu sparnus ir nukrisiu ant tavo krūtinės,
  10. Tu žiede svajonių iš liūdesio mano taurės.
  11. Tegu mano viso gyvenimo skaudama gėla,
  12. Kaip puolanti žvaigždė, gyvybės kaitra sužėrės.
  13. Man nedavei laimės vidurdienio saulėj plazdėti,
  14. Tik slankioti nykiais šešėliais naktų gludnumoj,
  15. Tik gęstančią žarą, tik alpstantį šypsnį mylėti,

34 psl.

  1. Tik melstis pasauliui tilioj nebevilties maldoj.
  2. Už ką gi tave pamylėjau, tu žeme gimtoji,
  3. Kad jaudini sielą ir ilgesiu širdį kuri, –
  4. Ir skausmo atobalsiais mano krūtinėj vaitoji,
  5. Ir virpančioj ašaroj gęstančia saule žėri.

4. Įspėjimas

  1. Atstoki, keleivi, nuo krašto uolos,
  2. Kai kalnai miglas į pakalnę suklos.
  3. Atstok, nusigręžk ir neveizėk žemyn
  4. Paniekinto klonio melsvon prapultin.
  5. Jau šaltą dvelkimą į veidą junti:
  6. Slaptingas vidurnakčio metas arti–
  7. Ir vėl iš pabudusios jūrų širdies
  8. Apjakinti gundymai ranką išties,
  9. Ir gelmę sudrumstusi žemės klaida,
  10. Prabils paskandintojo varpo gaida.
  11. Bijoki, keleivi, nakties glūdnumos,
  12. Jei žemės šešėlis sparnu tau pamos –
  13. Ir ieškantį žvilgsnį nukreipsi žemyn
  14. Paniekinto klonio melsvon prapultin.

5. Paskandintojo varpo giesmė

  1. Kai tik pasikėlė vidurnakčio gandas

35 psl.

  1. Ir dvyliktas aidas dangum nuskambėjo,
  2. Nublankęs sustojo pusiaukely mėnuo
  3. Ir žvaigždės vaiskiau sublizgėjo,
  4. Aš kniūpščias parpuolęs ant krašto bedugnės,
  5. Išgąsdintą žvilgį mečiau prapultin –
  6. Ir štai nežinau, ar miglotoj pakalnėj,
  7. Ar mano krūtinėj tyliai suaidėjo:
  1. Din-din... din-din... din-din...
  2. – Sapnuoki, pasauli, vidurnakčio sapną,–
  3. O tavo dangus, tavo mėnuo ir žvaigždės,
  4. Ir laisvė tavoji tik man, tik man...
  5. Slaptingo pasaulio aš didis karalius:
  6. Giliausioj versmėj mano amžinas sostas –
  7. Din-dan... din-dan... din-dan...
  8. – Ir gilios ir tamsios gyvenimo šaknys
  9. Draugėn susibėgo našioj mano įsčioj
  10. Ir godžiai įsmigo manon širdin.
  11. O tu, spinduliuotų viršūnių valdove,
  12. Sapnuok savo laisvę mane paskandinęs –
  13. Din-din... din-din... din-din...

36 psl.

  1. Tu kelki į dangų nupuikusią galvą,
  2. Aš tavo gyvybės šaknų nepaleisiu:
  3. Pasaulis valdyti tik man... tik man...
  4. Tegul tavo žiedą išskaidrina saulė,
  5. Pradėtąjį vaisių tik aš išpenėsiu –
  6. Din dan... din-dan... din-dan... ,

6. Gelmių dangus

  1. O kai prasiskyrė pakalnėj rūkų uždanga
  2. Ir žvilgančioj jūrėj nuslūgo sidabro banga,
  1. Mačiau, kaip apvirtęs dangus po uolos mano kojų
  2. Visas grožybes į atvertąją gelmę suklojo.
  3. Ir jau ne viršuj spindi mėnuo ir žvaigždžių būriai,
  4. Tik žemėje mirga skaidrieji dangaus žiburiai –
  5. Ir jau ne padangėje kalnai i žydrį įsmigo,
  6. Tik žemėn apvirtę viršūnėmis gyly užmigo.
  7. Būk sveikas gi, žemės bangoj atspindėjęs dangau!
  8. Tik tau savo dvasioj aš lūkesio žiedus rinkau.
  9. Paskęsiu tavy ir gyvensiu pasauliu kitu:
  10. Ir dangų ir juodąją gelmę pasieksiu kartu.
  11. Vidurnakčio monai ir kylančio ilgesio burtai
  12. Atidengė angą spėjimuose dvasiai sukurtai:

37 psl.

  1. Tyliais nujautimais ir dangų ir žemę apjuosę,
  2. Skandina ir supa savųjų gelmių atspindžiuose.

7. Lopšinė

  1. Sapnuoki, pasauli, vidurnakčio sapną
  2. Ir amžiną kovą – ir amžiną laisvę,
  3. Ir savo liepsnų nesuvaldomą galią
  4. Pirmykštės kūrybos ankstyboj aušroj.
  5. Granito uolynuos suspaustoj krūtinėj
  6. Dar saugoja žemė liepsnojančią širdį,
  7. O tvanko rūkais debesuotoj padangėj
  8. Dar blykčioja skaidrūs pirmykšti žaibai.
  9. Vergai išsprogdins kietą požemių plutą,
  10. Ir perskros žaibai žemės motinos įsčią,
  11. Ir kraterų liepsnos ištrykš į padanges –
  12. Raudonais žibintais tau veidą nušvies.
  13. Į gelmę apvirs spinduliuotos viršūnės,
  14. Sutrupins granito krantus vandenynai –
  15. Ir puolančios žvaigždės žemčiūgais išvarstys
  16. Aptemusio chaoso rūsčias bangas.
  1. Skausme ir vienatvėj kalėjusią dvasią,
  2. Kaip paukštį paleisi į amžiną laisvę,

38 psl.

  1. Nežinomoj saulėj, nežinomam ruime,
  2. Nežinoma laime gyvent amžinai.
  3. O virš gaivalingų ugninių verpetų,
  4. Didžioj užgesintų pasaulių ramybėj,
  5. Kaip spindinti žvaigždė zenite įsmigus,
  6. Tebveizės budrioji Kūrėjo akis.

1921.

Klausimai: Viršūnės ir gelmės

1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?

Rodyti atsakymą

Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.

2. Kodėl cikle „Viršūnės ir gelmės“ lyrinis subjektas negali ramiai likti pasiektoje viršūnėje?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: LaisvėKilmė

3. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.