Kaip gerai turėti savo namas. Savo namas, šiluma. Pilna troba žmonių, pančius vejančių. U ta ta, šilta, gerai! – Taip gali manyti žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos.

Užrūkytoj ir dūmų prileistoj gryčioj seni žmonės pasakojo apie senos gadynės plėšikus, kaip jų pavogti arkliai buvo rišami prie medžių, kaip arkliai iš bado žieves graužė, kaip kunigams įkaitintais virbalais padus svilino.

Vaikas, drožinėdamas lentelę ir norėdamas iš jos smuiką padaryti, svajojo ir klausė.

– Nagi, kad dabar ateitų per prisnigusį darželį plėšikas... Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais. Kodėl jam taip rodėsi – jis nežinojo.

* * *

Šiandien ištiko nepaprasta diena.

Vagys pavogė tėtei tiesiog iš kūtės arklį.

Sukvietus talką ir padarius oblavą, arklys buvo rastas, o vagis sugautas ir, į rogių dugną įmestas, namon parvežtas.

Namon parvežus, vagis buvo pririštas gryčioje prie skersinio spyrio, veržiančio įgubusią sieną. Vienmarškinis, žado nustojęs. Virvės buvo giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi, su pramuštu smilkiniu ir krauju, užkrekusiu ant grubių atlapių marškinių, rodančių jo geležinę krūtinę.

Visi išsiskirstė, kas valgyti – svečių priimti, kas arklių – rogių sužiūrėti.

Vaikas tyliai stovėjo ties piktadariu, lyg jį kas būtų tvirtai laikęs. Jis negalėjo atspėti, kur jis bus jį matęs. Rarotų vaizdas minė jam šį piktadarį: žalias veidas, suplėšyti marškiniai, pasvirusi galva... Dideliame altoriuje prikaltas ant kryžiaus Kristus turėjo tokio pat panašumo.

Kas tai „piktadarys“!

Šiaudą iš lovos ištraukęs, pasuolių atsargiai prišliaužęs, jis badė vagiui šiaudu į nosį.

– Tu esi galingas, tu gali vienu žvilgsniu trenkti mane žemėn, bet tu nieko negali man padaryti, – taip klojosi vaiko galvoj minčių chaosas.

Vagis, atvertęs raudonas akis, pažiūrėjo kokliai po gryčią.

Būdamas tikras ūkininkas, žinodamas, kad su plėšiku reikia elgtis, kaip įstatymai liepia, šeimininkas paklausė tikro veidmainio balsu:

– Gal, sveteli, pusryčių nori?.. Kiaulienos?

– Greit patį pavaišinsiu kiauliena.

Vagis nubudo. Pajuto, kad bėda artinas. Pasiryžęs buvo stoti už savo „razbainišką“ garbę ir atsakinėjo tyliu, pyktį sukuriančiu balsu..

– Tylėk, vagie. Tuoj tave čia pribaigsiu.

– Pamatysime, kuris pirmą.

Vagies galva atšokinėjo į pasienį, o blauzdos buvo mušamos batų su pasagaitėmis.

– Štil! – nusidirbusio ir pavargusio žmogaus balsu šaukė šeimininkas, išbėgdamas iš trobos, nors vagis ir nemanė atsakinėti, tik piktos ugnies akimis lydėjo šeimininką.

Vaikas, užlindęs į palovio tolimiausią kampą, žiurėjo nubudusiomis akimis į šitą baisią komediją.

– Tėtė, sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį! – skaudžiai suspingsėjo vaiko smilkiniuose.

Vaikas pasiryžęs buvo išliuosuoti vagį.

Kas bus toliau, jam šią valandą nerūpėjo. Jį niekas dabar negalėtų sustabdyti.

Ilgai valandai praslinkus, kuomet sunkiai pradėtasai darbas buvo veik baigiamas, jis sumanė paklausti:

– O tu man nieko nedarysi – tėtės nemuši? – Paskum su vyrišku budrumu pridėjo: – Žinai, toliau galiu neatraišioti!

Vagis buvo veik visai išliuosuotas, ir vaikas negalėtų kariauti su tokia pajėga, kaip pavasario upės beplaukią ledai. Nuteistas žmogus tylėjo įbedęs akis aslon. Jis galbūt pergyveno geriausias valandas savo amžiuje.

Kuomet paskutinė virvė nusmuko nuo vagies, jis, kupron susimetęs ir nenormalus, neskubėdamas atsidūrė prie durų. Kažką murmėdamas, tarytum: „Vaike, sudieu“, sugniaužė jį visą ir prispaudė prie krūtinės.

Dviejų kankinių „sudieu“.

Vagis lūkuriavo. Vaikui ašaros pripildė akis ir pradėjo byrėti per skruostus ant jo pilkų su mėlynomis juosčiukėmis trinyčių.

* * *

Jo užgimusioje šią valandą sieloje suskambėjo krištolinio gailesio šviesios jūros.

Jis šią dieną tapo įrašytas žmonių tarpan. Jis pajuto tokį ilgesį tarytum tas vakaras niekuomet nesiliautų. Nematęs didesnių misterijų, pajuto šiame daug brangaus.

Vakare vaikas išgirdo, kad vagį sugavo, pririšę prie geltonų mažų šlajukų ir vilko per sniegą, bet šio fakto jis neanalizavo. Jautė tiek tvirtos valios ateičiai.

Sachara

Jis važiavo miestan. Tat žinojo visi.

Vaikas, nelaukdamas tėvų, pirmas atidarė duris į dvarelio seklyčią ir nustebo: seklyčia buvo gražiai išpuošta, labai apšviesta, pilna žmonių ir jauki.

Vaikas buvo striktelėjęs atpakaliop, bet susilaikė. Tai nepridera jam. Jis pradėjo sveikintis paeilium su visais.

Susibūrė vaikų kuopon. Žaidė. Šaudė dovanotais pistoletais į kartoninį siekį.

– Ar ponas Mykolas važiuoji miestan? – užkalbino jį „Stasiūnė“, dešimties metų mergaitė.

Jam patiko „ponas“ ir nustatė pobūdį tolimesniam pašnekesiui.

– Taip, šiandien. Neužilgo. Reikia nepasivėlinti traukinin.

– Šiandien! Tuojau? – suskubo atsiliepti apstojusi jį vaikų kuopa.

Jis norėjo žaisti: kunigas ir altorius (taip vaikai žaidė), bet susigriebė: tai ne jam.

Stasė, gražia suknele apsirėdžiusi, graži, priėjo prie jo, stovinčio susimąsčius atstu nuo vaikų ties alyvomis. Pagyrė jo brolį:

– Jis įdomus.

Tat vaikui labai nepatiko. Jį užgavo, kad kas nors kitas, be jo, gali būti įdomus. Jis skaitė daug knygų.

Vieno žodžio jis negalėjo suprasti. Tai žodis: meilė. Kas tai? Argi Stasytė?

– Aš sakau sudieu tamstai. Reikia važiuoti. Sudieu, Stasyt. Stasė vos neverkė.

Sudieu...

* * *

Vežimas, įgrauždamas savo tekiniais gilias vagas į vieškelio patižusį kelią, ilgas valandas tarškėjo stoties linkui ir Krapnojo nejaukus rudens lietus.

Gūnia užsimetęs, nauju švarku apsirėdęs, jis kalbėjosi vienas su savim.

* * *

Tamsi seklyčia slibinų saugoma ir nakties prislėgta. Net stogas subraškėjo ir troba sulindo žemėn. Langai iki pažemės.

Seklyčioj, kurioj būdavo pirma taisomos krikštynos, susirinkimai, valgomi „mazurkai“ ir geriama skani arbata su uogienėmis, dabar guli lavonas. Jo dėdė, miręs nuo padusio. Su ilga pageltusia nosimi, išsikišančia iš karsto.

Lavonas, įsitvėręs braškančiais pirštais į eglyno briaunas, keliasi ir sako:

– Vaike, bėk atnešk man taboko. Stambuolio! – Ir vėl atsigula.

Vaikas vienas. Seklyčioj nieko nebeliko. Be žmonių, likusių gryčioje, į kuriuos nenubėgsi, lavonui kelią pastojus.

Senis, saugojęs trobą iš lauko, prikišęs prie mažo langelio sušalusią barzdą, sako:

– Vaike, kodėl neklausai? Bėk, atnešk dėdei taboko! Balsas iš seklyčios ramiai atsiliepia:

– Mykoliuk, paduok man žvakę, aš negaliu skaityti Gazeta Świąteczna.

Nesiprausęs kipšas bezliepyčia, užsikoręs ant krosnies ir pasiųstas turbūt vėlės nepražiopsoti, besiraižydamas savo pakulotomis blauzdomis ir besinarplinėdamas, nuvertė nuo zimso liktorių ir pilkąjį muilą, tetos padžiautą.

Vaikas stiebiasi ant lovos ir žiūri.

– Stasė...

Stasė nemiega, bet ji bijo atsiliepti.

Atsargiai eidamas ir bijodamas, kad jį kas nenustvertų, jis prisiartina prie Stasės ir atsisėda ant lovos briaunos.

– Aš čia. Tu nebijok.

Nepaprastai širdingai kalba abu drauge „Tėve mūsų“, nors su korektūros klaidomis ir skubiai.

Tylu.

Jie susiglaudžia ir klauso šios įstabiosios tylos ir užmiega.

– Vaikai, vaikai, kelkitės! Aje aje. Tai gėda su mergoms miegot!..

Namiškiai sugrįžo su svečiais pakasynosna.

* * *

Šalia jo vežime, ant sudrėkusių dobilų, taip pat gūnia užsitempę, o užsitempę per daug, kad net veidų nematyti, kukždasi rudasis kalvis – vaiko palydovas toliman miestan, važiuojąs savo akių gydyti, ir merga, važiuojanti į savo brolį miestan uždarbiauti.

– Martynai, leisk... – čirpia merga.

Kumetis, tabaluodamas į visus šonus, kaip be kompaso paleistas į jūras laivas, virtuliavo ir snaudė. Tat – vežimo įgula.

Kas ta meilė? Maža, didele raide rašoma, minima romanuose. Suščiuvo paukščiai.

Nedrąsiai praskleidė tamsų dangų pazara ir pažvelgė ūkininkų pasaulin savo skaisčiu, kiek pablyškusiu dar nuo sopulingos nemiegamos nakties auksiniu veidu.

Stoties kaminai rūko.

Iš tolumos tarškėjo pailsęs traukinys.

Miestas didesnis už eglyną, kur žmonės be perstojo važiuoja, šaukia, ūžia, gąsdina.

Išlaikęs kvotimus, vaikas buvo įjungtas gimnazijon.

Papildęs savo enciklopedijos žinias, jis skaitė kas pakliuvo. O taip pat mokėsi geografijos.

Bute tuščia.

Nuo naujai išdažytų langų kvepia laku ir dažais.

Ties krosnim atsisėdęs pradeda:

– Sachara – nepereinami smėlingi tyrai su oazėmis keleiviams atsigaivinti...

Jis stabtelėja. Stop!

Jis sugavo naują mintį.

Jis gali padaryti garvežį, einantį nuo klojimo iki jaujos lauke.

Reikia paimti katilas, pritaisyti triūbos...

Jis moka padaryti garvežį.

Arba, dar geriau, įsukamą laivą, upe leidžiamą.

Jis atsistoja ir matuoja atstumą nuo krosnies iki lango. Tokio ilgumo bus laivas. Čia bus mašina, čia bus Stasei...

– Sachara – nepereinami tyrlaukiai su labai silpnai apsireiškiančia gyvūnija. Tik oazės keleiviams atsikvėpti. Nesuradus oazių, visi karavanai ir keleiviai gali žūti.

Jam Sachara atrodo kitaip, negu rankvedyj atvaizdinta.

Nustojęs svajoti apie indijonus, daugiau domėjosi tikybos klausimais. Kad nuo jų atsikvėptų, kad greičiau juos išrištų – kelionė. Rytų žmonės su baltais apsiaustais, „minties koncentravimas“ ir – tyrlaukiai.

– Su manim geriau atsitiko...

– Mergos?

– Je.

Kalbasi priemenėje du liokajai.

– Pasiuntė mane pulkas kaipo pulko raštininką miestan. Nors užsimušk, kambarių viešbučiuose nėra. Įvargau, o rytoj darbas.

– Tai užėjai į mergas...

– Je! Sulygau, užkalbintas vienos juodplaukės (geltonplaukės – ne mano skonis). Išmiegojau, susišildžiau. O rytoj – vis vien tie patys trys rubliai.

– Tai boboms vis blogiau.

– Na, nesakyk. Sostinėje aš žinojau namą, kur buvo užlaikomi vyrai. Švarūs, krakmoluoti, išskusti. Ateina kokia nuometuota motera. Paskambina. Atidaro – įleidžia. Pabaigta.

– Je!

Vaikas žiūri pro langą į gatvę.

Restorano sodely griežia automatiškai įsukami vargonai. Jiems pritaria dzilinguodami ir ūždami skaidrūs skambučiai.

Ties jaunomis drebulėmis sustatyti staliukai. Merginos geria šnapsą, valgo paspirgintas bulbes ir juokauja su vyrais.

Vos neverkdamas vaikas klausia:

– O! Kas ta meilė? Tik aš sužinočiau.

Vaikas nori eiti į draugus, surengus draugiją, laivais irtis.

Tarnai išeina.

Jis lieka vienas bute.

Išima medinę stambiai sukaltą dėžutę ir skaito laišką.

Paprastas atvirukas. Viena bavarietė, vyniojanti siūlus kamuolin, ties ja žaidžia katinėlis. Pro beržų kamienus – pavasario pievos. „Mylimas Mykolai...“

– Aš ne dzert acėjau... jau!

Butan įsiveržia girta kaimynė tarnaitė-tešla. Šoka.

Su ja šoka jo namų tarnaitė.

Kviečia degtinės paragauti.

Jis nenori, bet, vyriškumo verčiamas, – be to, jam pinigų pristigus, jis yra pasiskolinęs iš tarnaitės septyniasdešimt tris kapeikas žvaigždėto dangaus atlasui pirkti, – išgeria.

Beždžionė tampo jį: „Šok, šok!“

– Ula la. Uha!

Bobos sukibusios šoka.

– Savo mielų prilunkic acėjau... jau!

– Česnako, dešros duokit! Raugytų agurkų.

– Ve ve-e! – verkia ragana. Jis išvaro jas.

Jis suglaudžia savo turtą – eglinę dėžutę, talpinančią laiškų pundelį, sudžiūvusią rožę ir dienynį, ir išeina miestan.

Jau vėsu.

Sachara taip arti.

Jis net palmėn susidūrė.

Arabai tokie narsūs, kaip ir jų arkliai.

Jam prisimena Mickevičiaus Jaguarai, Lietuvos pievos ir Lietuvos pievų gražiausioji gėlė, kurią jis neužilgo kaip riteris, iš kovos sugrįžęs, pamatys.

Užburtos jachtos

Vienoje didelėje sanatorijoje, kurios baltuosna rūmuosna atsimušdavo jūrų biriuzinės vilnys, gyveno žmogus, vardu Kajetonas, pavarde Smilga. Kajetono vardas galėjo nurodyti balamūto padermę, o Smilga tuštumo simbolį, nors nei šis, nei kitas šiuo atveju netiko, nes Kajetonas buvo žmogus statkaunas ir turėjo gan jauną ir padorią žmoną, be kitų šeimynos narių.

Šios dienos sunkią duoną Smilga uždirbdavo kaipo divonų dulkintojas sanatorijoje. Jo barzda buvo pašepusi, dryžiuota, baltais sklypeliais išdažyta nuo visa ką ėdančių dulkių. Veidas pailgęs. Pro akinius degė du žiburiu.

Sistemingai gainiodamas dulkelę po dulkelės iš divonų, tapčanų ir kitų padarų, jis, kaipo vienas ilgiausiai sanatorijoje tarnavusių, žinojo ne tik pačios sanatorijos visą sistemą ir smulkmenas, bet lengvai galėjo įspėti naujai atvykstančių svečių elgimąsi ir jų buitį. Lyg didelio mechanizmo daugelis tekinėlių, kuriuos jis prasto žmogaus būdu akylai sekė, dėstė, na, ir pagalios patsai padėdavo sukti.

Neseniai atvykęs belgų pasiuntinys didelio koridoriaus tarpduryje drūčiai bardavo dručkę tarnaitę, net sienos braškėjo. „Tfu! – pasipiktino Smilga. – Iš kur tiek spėkos imasi?“

Eidamas koridorium, ties vienomis durimis pamatė gražiai iššveistus batukus, bronzinės spalvos, su aukštais auliukais. „Artistė“, – pamanė sau Smilga ir pro pravertas duris pamatė ir pačią ponią ryto apsiaustu, su žalia papūga bežaidžiančią. Gražios apvalios rankos nuogos iki pat pečių.

Ponia, pasiklausus Smilgos, kelintą valgoma čia pietus, ar taisomi šokiai, ramiai žaidė su paukščiu, tarytum šiepdama iš jo. „Na ką, ir tas žmogus!“ – galima buvo matyti iš jos akių. Beeinant – ilgu koridoriumi, raudonas mefistofelis šnabždėjo jam į ausį: „Žmogau, ko snaudi? Ar negali ir tu daryti „kuracijos“ kaip tasai belgų pasiuntinys?“

Praėjus sunkiai dienai, Smilga paimdavo šventą knygą ir sėdėdavo ramiai savo namuke sanatorijoj, sužydusių žemčiūgų apkabintame.

Vėsus, dekoratyvus, vakaro melsvumo nutiestas dangus su tyliai liūliuojančiomis ramiomis jūromis ir daugeliu ugnių ugnelių ir japonų lempų – toksai buvo reginys prieš jo trobą.

Pro jį praeidavo iš reto žmona, vilkusi padoriai, namų ruošos reikalais.

Jau nebetoli laikas, kai jis turės savo nuosavą namą ir galės ramiai gyventi.

Gera knyga jį ramino ir nupasakodavo jam visą gyvenimą aplinkui, tarytum viską kitais dažais nuklodama – o jis tų dažų tvarkytojas.

Už krūmų pasirodė rytą matytas belgas ir nauja esybė – teiba baltais rūbais moteriškė. „Našlė“, – nutarė Smilga. Pasiuntinys laikė ją pusiau ir, žiūrėdamas į jūrų tolį, kalbėjo:

– Ar tamsta džiaugies mane pažinusi?

Jo ranka virpėjo prie jos liemens; jis siekė jos veido.

– Ką tamsta darai! Atmink mano vaikus, vyrą... Štai žiūrėk!

Moteriškė atkišė tragingai ranką su šliūbiniu žiedu.

Kajetonas padėjo knygą ant stalo, pasitaisė akinius, piktai pažiūrėjo į nusidėjėlius ir krankštelėjo. Pora pradingo.

– Eik, tėve, bulbienės valgyti... – šaukė iš grytelės žmona.

Jis suglaudė knygą, neskubėdamas atsikėlė. Jam buvo linksma nuo šios žvaigždės, ant juodo nakties dangaus žibančios, Dievo palaimintos. Jam buvo taip ramu nuo šio paprasto žmonos šauksmo, tarytum anais laikais, jam šešiolika metų esant, iš naktigonės sugrįžus.

Gryčioje didelis geltonas elektros abažūras bėrė šviesą. Buvo ramu. Suėjo vakarieniauti žmona ir dvi suaugusios dukterys, ant žalių suolų atsisėdusios.

* * *

Taip jis būtų pragyvenęs ilgus metus, išleidęs dukteris, pats pasenęs, jei ne vienas atsitikimas.

Sanatorijoje gyveno viena senė. Drūta, didelės apamos, kojų nevaldanti, nuolat besėdinti vienam daikte. Būdas, kuriuo ji valdė žmones, buvo jos lazda, kuria rodydavo, barškindavo, širdydavos, keikdavo, tarytum ne ji gyveno, tik ta lazda gyva buvo ir išreikšdavo visus jos norus ir geismus.

Kuomet ji bus atsikrausčiusi sanatorijon, Smilga visai nežinojo. Sanatorijos užpakalinėje dalyje ji nuomavo du kambarius, kuriuosna niekuomet nieko neįsileisdavo. Retai vežimėliu išvežama, gyveno tenai ištisais metais. Tiesa, ją slogino dar vienas „individumas“, jaunas nebejaunas, blogai sumojąs trisdešimt penkerių metų vyras, giminaitis jos ar kas. Kad jis maža proto turėjo, visi žinojo ir visi vengdavo jo.

Taip su šituo bepročiu ji gyveno nuolat jį gainiodama, grindysna lazda bestuksendama: „Ar supratai, daryk, kaip sakau, ar supratai?“ Žmogus apsiašarojusiomis akutėmis mirkčiojo, tūpčiojo vienam daikte, blogai apsirengęs; greičiau nuplyšęs.

Vieną dieną prie gydytojų tinkamos asistacijos ši senė mirė. Trumpoms pakasynoms pasibaigus ir užrūstinus teniso lošėjus ir ūpo gaudytojus, senė buvo palaidota, o jos daiktai suversti kieman sužiūrėti.

Smilga, besidžiaugdamas, kad nors kartą jos kambariuose bus padaryta tvarka, savo nelengvo amato įgudintas, pradėjo dėstyti daiktus pagal jų rūšį ir esmę.

Tarp sulūžusių kresių ir trikojų sofų, kandžių suėstų ir įtrūnijusių, saulės bijančių, mėtės knygos ir visokie skarmalai.