„Bus darbo“, – nutarė Smilga, įžvelgdamas savo pratusia akimi. Bemušant piktai vieną tapčaną, vos pastovintį, kažkas sučaškėjo. „Sprogo lingynės“, – pamanė Smilga ir pakišė savo žilą barzdą po tapčanu pažiūrėti, kas atsitiko. Ant asfaltinių grindų voliojos išsipūtęs šikšnos maišiogalys, prikimštas auksinių ir popierinių pinigų sistemingai atskirais pundeliais suraišiotų. Kiekvieno pundelio vertės būta daug didesnės, neg jis kuomet nors galėtų svajoti.

Paglamžęs ir kiek paskaitęs, nutarė nunešti sanatorijos kontorai atiduoti.

– Bet kam!

Labai išsigando savo minties ir apsižiūrėjo, ar jo nebus kas matęs.

Pinigus pakasė Smilga sanatorijoje po šiaudais.

Dar buvo toli iki vakaro, norėjo baigti darbą. Nesisekė. Metęs viską, ėjo pajūrėmis pasivaikščioti.

– Tai žmona džiaugsis! Tik dar ne metas!

Reinhardto padaras – velniukai šposininkai ir linksmumo žadintojai šokinėjo pakrantėse, mušdami sudžiūvusiais stirnų blauzdikauliais į būbnus. Skroblų viršūnėse klykė fleitos, jūros savo nenumalšinamu ūžesiu pritarė. Tarytum teatro orkestre būtų tampomos skardos bangos butaforiniam efektui padaryti.

* * *

Senų liepų alėja ėjo „artistė“.

Aureolė šventumo, krakmolo ir kvepalų lydėjo šią baltą esybę. Keliuklupsčias jis bučiuotų jos rūbų skvernus ir šoktų nuo uolos į vandenį, jei tik jinai panorėtų, vienok jo sąmonė pastebėjo: „Dar viena vaikščioja, bet greitai suras.“

Ponia buvo beprašlamanti šalia jo šilkais, tik staiga paklausė:

– Pasakyk man tamsta, kame čia galima pirkti maudymosi kostiumas?

Keli akordai fleitos ir tolimi, užsirūstinę basūnai suardė dulkių valytojo širdį.

– Kodėl būtinai „maudymosi kostiumas“? – blinktelėjo Smilgai ir net kvapą užėmė.