Na, graži tu, ką čia jau ir sakyti. Dabar turbūt dar nusipirks sau duonos riekelę ir eis namo pusryčiauti.
– Labas! – Žodžių neištaria, bet pasako akimis. Bet aš veik išgirstu žodžius. Ir, galvos nepasukdama, praeina pro šalį. Ji gal jau bus pastebėjus, kad aš ieškau „Paryžių“ ir mentaliai kiek girgžtelėjęs.
Kas tai? Gal aš ją pažįstu? Klientė? Taip jaukiai ir taip rimtai ji bus pasielgusi su manim. Nesu dabar tikras, ar nebūsiu kur susitikęs draugijoje, gal ministerijoje kada. Bet ji nueina. Nieko geresnio nesugalvodamas, nudūlinu, nustryčioju savo per blauzdas sutinusiomis kojomis. Nieko jai neatsakau, net nenusišypsau. Einu kaip kokia Dievo bausmė. Visas išraudęs. Net ponia dėl manęs liko išsiblaškiusi. Irgi nueina savimp ir paskuba pradingti.
– Kas jinai? Nejaugi lengvo žanro moteriškė...
Yra žmonių, kurie maltretuoja tokios rūšies moteriškes. Pinigų nesumoka ir šiaip užgauna. Paprastai jie stengiasi dar būti nemandagūs. Bet tik ne aš. Aš visuomet su visais mandagus. O tokius vyrus kaip anie reikia mušti ir jokiu būdu jų nesigailėti. Kartais esama net aukštos hierarchijos žmonių. Mušti kuo pakliuvo – lazdomis ar nuodėguliais iš židinio.
– Patinusiais veidais alfonsai! Pareina namo ir žmonoms rankutes bučiuoja... Toks aš, žinoma, nesu.
Deivė jau bus pradingusi. Aš darausi sentimentalus ir skaitau pats sau lekcijas kaip iš pamokslų. Tas kažkoks religinis sekmadienio momentas ima nugalėti mane.
Vaistų aš nenusiperku. Motyvas: vaistinės uždarytos. Pareinu namo. Bet su tokiomis mintimis, tarytum apysakai rašyti. Iš pusiausvyros aš jau ištrenktas. Negi į ministeriją šiandien eisi...
Bet šiandien visur tokios išsipuošusios moterys. Nes pavasaris. Viskas šviesiau, skaisčiau. Aišku visur. Tarytum šitokioje drauguomenėje viskas jau sureguliuota ir taip lengva gyventi. Lietaus šiandien nebus. Jaunuomenė virste virto iš miesto, kaip kas pajėgė. Daugiausia dviračiais ir – pėsti. Visi nušvitę ir garsiai šūkauja, ir linksmi. Diena bus išgelbėta visiems. O gal kai kuriam – visam gyvenimui. Tokia nuotaika ir tokios moterys šiandien. Kai kurios, matyti, negali iškeliauti už miesto. Ar savo palydovų laukia. Lūkuriuoja. Bet joms visoms šiandien tylutėlės šypsenos. Ir plaukų šukuosenos rūpestingesnės šiandien dėl to, kad sekmadienis. Visos jos tokios išsimiegojusios ir patenkintos. Jų rūbai glosto kūnus, tokios visos patenkintos ir įdomios. Ir taip visos jos moka parodyti, kas yra rodytino ir ypač nerodytino. Tai visas mokslas mokykloje turbūt. Ta amžina koketerija.
Namie vienas. Nes žmona kuri diena išvykusi užsienin, kaip pridera mūsų besiformuojančiai diduomenei čia. „Kiek prablaivėti nuo šeimyninio gyvenimo“, – pasisakė. Nors mudu labai santūringai gyvename. Bet vis dėlto. Reikia prošvaisčių. Be to, sakėsi, apsipirkti reikia. Juk, kaip žinoma, pinigas užsienyje lengviau išleidžiamas. O per tą laiką suspėsianti ir manęs pasiilgti. Bet kur ir kuriuo tikslu, pati ji tikrai dar nenumatė. Kaip paprastai su moterimis atsitinka. Kol pakeliui sutiks tokią pat ciocę ir maršrutas bus galutinai nustatytas. O kai ji grįš, aš po senovei mindžiosiu savo departamento slenkstį, o ji ruoš drauge su kitomis Kauno poniutėmis labdarybės arbatas, kurios būtinai pas mus vadinosi five o'clockais. Ir mudviem seksis. Ir greit aš pasensiu. Kad daug emocijų būtų Kaune, to aš negalėčiau pasakyti. Į senatvę tikriausiai aš būsiu pasiekęs generalinio sekretoriaus vietą, kuris jau žymiai aukštesnis už vicedirektorių ir patį direktorių ir dažnai prilygsta pačiam ministeriui. Nors aš turiu ryšių politiniuose konservatyviniuose sluoksniuose, bet politika aš nesiinteresuoju. Į ministerius netaikau ir nesiruošiu niekuomet pakliūti. Tokios tai nuomonės aš esu apie save.
Bet kaip čia atsitiko, kad ir aš vienu šuoliu išvykstu dabar į užsienį... Ministerijos likau komandiruojamas į pasaulinę socialinės globos konferenciją Lozanoje. Konferencija, matau, gerai organizuojama. Daug svečių dalyvaus. Net iš Tolimų Rytų. Iš Indijos ir iš kitur. Aš irgi pasiruošiu gerai.
Bet kaip malonu keliauti. Niekas tavęs nežino, kas tu. Kaip koks lordas Faryfaxas ar dundendronas van Housenas dundi sau užsienio keliais. Tačiau tas pavasario kipšas, prilindęs andai Kaune, neatstoja ir dabar.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks yra „Raudonų batukų“ pasakotojas?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.