Pasaulio dirigentui sustačius roles kitaip vaidinti, Smilga kitą kartą būtų ramiai atsakęs: „Prašau tamstos eiti palei fabriką, trečiam name už fabriko ir bus krautuvė“, arba būtų pasiuntęs ją į portier (portier, jo nuomone, žmogus, tinkąs visoms šunybėms atlikti, su kurio sfera jis vengdavo susidurti). Šiandien gražiajai poniai kelią jam pastojus, jis pats ėmėsi ją lydėti.

– Tamsta – inspektorius?

Ne – jis tik dulkių valytojas – bene išaiškinsi.

Besivėdinant poniai įkvėpinta nosine, Smilga suščiuvo: „Mano žmona neturi tokių kvepalų; supratimo neturi apie kvepalus.“

Sugrįžo namon, vakarienės nevalgė, atsigulė anksti lovon, nuduodamas norįs miego. Nakčia klajojo ir varteliojos, tarytum iš upės gaudė skęstančią valizą su pinigais.

* * *

Atsikėlus, nuduodant, kad viskas po senovei, Smilga ėmėsi pagaikščio, bet kur – nenurimo. Tarytum gyslose buvo nebe paprastas dievobaimingas, mužikiškas kraujas, tik nuodėminga siera, neraminančiu skystimu aortomis beplaukianti.

Apsivilko išeiginiais rūbais, pilku žaketu mažais keturkampiais dryželiais ir juodu kravatu.

Žaketas platesnis kiek pečiuose ir – ilgesnės kelnės – tai tik padorumo žymė, kai žmogus gerai numano, ką galįs padaryti ir kad šventadienį galįs ramiai praleisti.

Kam jis šiandien įsivilko šituosna rūbuosna, nei jis pats nežinojo. Nudavė važiuosiąs miestan reikalingų jo amatui daiktų pirkti.

Žiūrėjo į jūras, gėrėjos ir veik nieko negalvojo – tai laimė!

Ant Jūrmalos tesimatė bemastaguojančių kojų eilės, vasaros koketiški skėčiai, saldainių dėžutės, iš lėto žengiančios ponios. Taip per visą dieną prie jūrų.

– Tamsta šiandien nedirbi... – kaip koks aniolas memento mori vėl užgavo jį praeidama „artistė“.

– O tamsta nuolat viena, – išsidrąsinęs atkirto Smilga, norėdamas kaip ir galą „visa kam“ padaryti.

– Argi ne gražu čia po visų miesto vargų?