Jis važiavo miestan. Tat žinojo visi.

Vaikas, nelaukdamas tėvų, pirmas atidarė duris į dvarelio seklyčią ir nustebo: seklyčia buvo gražiai išpuošta, labai apšviesta, pilna žmonių ir jauki.

Vaikas buvo striktelėjęs atpakaliop, bet susilaikė. Tai nepridera jam. Jis pradėjo sveikintis paeilium su visais.

Susibūrė vaikų kuopon. Žaidė. Šaudė dovanotais pistoletais į kartoninį siekį.

– Ar ponas Mykolas važiuoji miestan? – užkalbino jį „Stasiūnė“, dešimties metų mergaitė.

Jam patiko „ponas“ ir nustatė pobūdį tolimesniam pašnekesiui.

– Taip, šiandien. Neužilgo. Reikia nepasivėlinti traukinin.

– Šiandien! Tuojau? – suskubo atsiliepti apstojusi jį vaikų kuopa.

Jis norėjo žaisti: kunigas ir altorius (taip vaikai žaidė), bet susigriebė: tai ne jam.

Stasė, gražia suknele apsirėdžiusi, graži, priėjo prie jo, stovinčio susimąsčius atstu nuo vaikų ties alyvomis. Pagyrė jo brolį:

– Jis įdomus.

Tat vaikui labai nepatiko. Jį užgavo, kad kas nors kitas, be jo, gali būti įdomus. Jis skaitė daug knygų.

Vieno žodžio jis negalėjo suprasti. Tai žodis: meilė. Kas tai? Argi Stasytė?

– Aš sakau sudieu tamstai. Reikia važiuoti. Sudieu, Stasyt. Stasė vos neverkė.

Sudieu...

* * *

Vežimas, įgrauždamas savo tekiniais gilias vagas į vieškelio patižusį kelią, ilgas valandas tarškėjo stoties linkui ir Krapnojo nejaukus rudens lietus.

Gūnia užsimetęs, nauju švarku apsirėdęs, jis kalbėjosi vienas su savim.

* * *

Tamsi seklyčia slibinų saugoma ir nakties prislėgta. Net stogas subraškėjo ir troba sulindo žemėn. Langai iki pažemės.

Seklyčioj, kurioj būdavo pirma taisomos krikštynos, susirinkimai, valgomi „mazurkai“ ir geriama skani arbata su uogienėmis, dabar guli lavonas. Jo dėdė, miręs nuo padusio. Su ilga pageltusia nosimi, išsikišančia iš karsto.

Lavonas, įsitvėręs braškančiais pirštais į eglyno briaunas, keliasi ir sako:

– Vaike, bėk atnešk man taboko. Stambuolio! – Ir vėl atsigula.

Vaikas vienas. Seklyčioj nieko nebeliko. Be žmonių, likusių gryčioje, į kuriuos nenubėgsi, lavonui kelią pastojus.

Senis, saugojęs trobą iš lauko, prikišęs prie mažo langelio sušalusią barzdą, sako:

– Vaike, kodėl neklausai? Bėk, atnešk dėdei taboko! Balsas iš seklyčios ramiai atsiliepia:

– Mykoliuk, paduok man žvakę, aš negaliu skaityti Gazeta Świąteczna.

Nesiprausęs kipšas bezliepyčia, užsikoręs ant krosnies ir pasiųstas turbūt vėlės nepražiopsoti, besiraižydamas savo pakulotomis blauzdomis ir besinarplinėdamas, nuvertė nuo zimso liktorių ir pilkąjį muilą, tetos padžiautą.

Vaikas stiebiasi ant lovos ir žiūri.

– Stasė...

Stasė nemiega, bet ji bijo atsiliepti.

Atsargiai eidamas ir bijodamas, kad jį kas nenustvertų, jis prisiartina prie Stasės ir atsisėda ant lovos briaunos.

– Aš čia. Tu nebijok.

Nepaprastai širdingai kalba abu drauge „Tėve mūsų“, nors su korektūros klaidomis ir skubiai.

Tylu.

Jie susiglaudžia ir klauso šios įstabiosios tylos ir užmiega.

– Vaikai, vaikai, kelkitės! Aje aje. Tai gėda su mergoms miegot!..

Namiškiai sugrįžo su svečiais pakasynosna.

* * *

Šalia jo vežime, ant sudrėkusių dobilų, taip pat gūnia užsitempę, o užsitempę per daug, kad net veidų nematyti, kukždasi rudasis kalvis – vaiko palydovas toliman miestan, važiuojąs savo akių gydyti, ir merga, važiuojanti į savo brolį miestan uždarbiauti.

– Martynai, leisk... – čirpia merga.

Kumetis, tabaluodamas į visus šonus, kaip be kompaso paleistas į jūras laivas, virtuliavo ir snaudė. Tat – vežimo įgula.

Kas ta meilė? Maža, didele raide rašoma, minima romanuose. Suščiuvo paukščiai.

Nedrąsiai praskleidė tamsų dangų pazara ir pažvelgė ūkininkų pasaulin savo skaisčiu, kiek pablyškusiu dar nuo sopulingos nemiegamos nakties auksiniu veidu.

Stoties kaminai rūko.

Iš tolumos tarškėjo pailsęs traukinys.

Miestas didesnis už eglyną, kur žmonės be perstojo važiuoja, šaukia, ūžia, gąsdina.

Išlaikęs kvotimus, vaikas buvo įjungtas gimnazijon.

Papildęs savo enciklopedijos žinias, jis skaitė kas pakliuvo. O taip pat mokėsi geografijos.

Bute tuščia.

Nuo naujai išdažytų langų kvepia laku ir dažais.

Ties krosnim atsisėdęs pradeda:

– Sachara – nepereinami smėlingi tyrai su oazėmis keleiviams atsigaivinti...

Jis stabtelėja. Stop!

Jis sugavo naują mintį.

Jis gali padaryti garvežį, einantį nuo klojimo iki jaujos lauke.

Reikia paimti katilas, pritaisyti triūbos...

Jis moka padaryti garvežį.

Arba, dar geriau, įsukamą laivą, upe leidžiamą.

Jis atsistoja ir matuoja atstumą nuo krosnies iki lango. Tokio ilgumo bus laivas. Čia bus mašina, čia bus Stasei...

– Sachara – nepereinami tyrlaukiai su labai silpnai apsireiškiančia gyvūnija. Tik oazės keleiviams atsikvėpti. Nesuradus oazių, visi karavanai ir keleiviai gali žūti.

Jam Sachara atrodo kitaip, negu rankvedyj atvaizdinta.

Nustojęs svajoti apie indijonus, daugiau domėjosi tikybos klausimais. Kad nuo jų atsikvėptų, kad greičiau juos išrištų – kelionė. Rytų žmonės su baltais apsiaustais, „minties koncentravimas“ ir – tyrlaukiai.

– Su manim geriau atsitiko...

– Mergos?

– Je.

Kalbasi priemenėje du liokajai.

– Pasiuntė mane pulkas kaipo pulko raštininką miestan. Nors užsimušk, kambarių viešbučiuose nėra. Įvargau, o rytoj darbas.

– Tai užėjai į mergas...

– Je! Sulygau, užkalbintas vienos juodplaukės (geltonplaukės – ne mano skonis). Išmiegojau, susišildžiau. O rytoj – vis vien tie patys trys rubliai.

– Tai boboms vis blogiau.

– Na, nesakyk. Sostinėje aš žinojau namą, kur buvo užlaikomi vyrai. Švarūs, krakmoluoti, išskusti. Ateina kokia nuometuota motera. Paskambina. Atidaro – įleidžia. Pabaigta.

– Je!

Vaikas žiūri pro langą į gatvę.

Restorano sodely griežia automatiškai įsukami vargonai. Jiems pritaria dzilinguodami ir ūždami skaidrūs skambučiai.

Ties jaunomis drebulėmis sustatyti staliukai. Merginos geria šnapsą, valgo paspirgintas bulbes ir juokauja su vyrais.

Vos neverkdamas vaikas klausia:

– O! Kas ta meilė? Tik aš sužinočiau.

Vaikas nori eiti į draugus, surengus draugiją, laivais irtis.

Tarnai išeina.

Jis lieka vienas bute.

Išima medinę stambiai sukaltą dėžutę ir skaito laišką.

Paprastas atvirukas. Viena bavarietė, vyniojanti siūlus kamuolin, ties ja žaidžia katinėlis. Pro beržų kamienus – pavasario pievos. „Mylimas Mykolai...“

– Aš ne dzert acėjau... jau!

Butan įsiveržia girta kaimynė tarnaitė-tešla. Šoka.

Su ja šoka jo namų tarnaitė.

Kviečia degtinės paragauti.

Jis nenori, bet, vyriškumo verčiamas, – be to, jam pinigų pristigus, jis yra pasiskolinęs iš tarnaitės septyniasdešimt tris kapeikas žvaigždėto dangaus atlasui pirkti, – išgeria.

Beždžionė tampo jį: „Šok, šok!“

– Ula la. Uha!

Bobos sukibusios šoka.

– Savo mielų prilunkic acėjau... jau!

– Česnako, dešros duokit! Raugytų agurkų.

– Ve ve-e! – verkia ragana. Jis išvaro jas.

Jis suglaudžia savo turtą – eglinę dėžutę, talpinančią laiškų pundelį, sudžiūvusią rožę ir dienynį, ir išeina miestan.

Jau vėsu.

Sachara taip arti.

Jis net palmėn susidūrė.

Arabai tokie narsūs, kaip ir jų arkliai.

Jam prisimena Mickevičiaus Jaguarai, Lietuvos pievos ir Lietuvos pievų gražiausioji gėlė, kurią jis neužilgo kaip riteris, iš kovos sugrįžęs, pamatys.

Užburtos jachtos

Vienoje didelėje sanatorijoje, kurios baltuosna rūmuosna atsimušdavo jūrų biriuzinės vilnys, gyveno žmogus, vardu Kajetonas, pavarde Smilga. Kajetono vardas galėjo nurodyti balamūto padermę, o Smilga tuštumo simbolį, nors nei šis, nei kitas šiuo atveju netiko, nes Kajetonas buvo žmogus statkaunas ir turėjo gan jauną ir padorią žmoną, be kitų šeimynos narių.

Šios dienos sunkią duoną Smilga uždirbdavo kaipo divonų dulkintojas sanatorijoje. Jo barzda buvo pašepusi, dryžiuota, baltais sklypeliais išdažyta nuo visa ką ėdančių dulkių. Veidas pailgęs. Pro akinius degė du žiburiu.

Sistemingai gainiodamas dulkelę po dulkelės iš divonų, tapčanų ir kitų padarų, jis, kaipo vienas ilgiausiai sanatorijoje tarnavusių, žinojo ne tik pačios sanatorijos visą sistemą ir smulkmenas, bet lengvai galėjo įspėti naujai atvykstančių svečių elgimąsi ir jų buitį. Lyg didelio mechanizmo daugelis tekinėlių, kuriuos jis prasto žmogaus būdu akylai sekė, dėstė, na, ir pagalios patsai padėdavo sukti.

Neseniai atvykęs belgų pasiuntinys didelio koridoriaus tarpduryje drūčiai bardavo dručkę tarnaitę, net sienos braškėjo. „Tfu! – pasipiktino Smilga. – Iš kur tiek spėkos imasi?“

Eidamas koridorium, ties vienomis durimis pamatė gražiai iššveistus batukus, bronzinės spalvos, su aukštais auliukais. „Artistė“, – pamanė sau Smilga ir pro pravertas duris pamatė ir pačią ponią ryto apsiaustu, su žalia papūga bežaidžiančią. Gražios apvalios rankos nuogos iki pat pečių.

Ponia, pasiklausus Smilgos, kelintą valgoma čia pietus, ar taisomi šokiai, ramiai žaidė su paukščiu, tarytum šiepdama iš jo. „Na ką, ir tas žmogus!“ – galima buvo matyti iš jos akių. Beeinant – ilgu koridoriumi, raudonas mefistofelis šnabždėjo jam į ausį: „Žmogau, ko snaudi? Ar negali ir tu daryti „kuracijos“ kaip tasai belgų pasiuntinys?“

Praėjus sunkiai dienai, Smilga paimdavo šventą knygą ir sėdėdavo ramiai savo namuke sanatorijoj, sužydusių žemčiūgų apkabintame.

Vėsus, dekoratyvus, vakaro melsvumo nutiestas dangus su tyliai liūliuojančiomis ramiomis jūromis ir daugeliu ugnių ugnelių ir japonų lempų – toksai buvo reginys prieš jo trobą.

Pro jį praeidavo iš reto žmona, vilkusi padoriai, namų ruošos reikalais.

Jau nebetoli laikas, kai jis turės savo nuosavą namą ir galės ramiai gyventi.

Gera knyga jį ramino ir nupasakodavo jam visą gyvenimą aplinkui, tarytum viską kitais dažais nuklodama – o jis tų dažų tvarkytojas.

Už krūmų pasirodė rytą matytas belgas ir nauja esybė – teiba baltais rūbais moteriškė. „Našlė“, – nutarė Smilga. Pasiuntinys laikė ją pusiau ir, žiūrėdamas į jūrų tolį, kalbėjo:

– Ar tamsta džiaugies mane pažinusi?

Jo ranka virpėjo prie jos liemens; jis siekė jos veido.

– Ką tamsta darai! Atmink mano vaikus, vyrą... Štai žiūrėk!

Moteriškė atkišė tragingai ranką su šliūbiniu žiedu.

Kajetonas padėjo knygą ant stalo, pasitaisė akinius, piktai pažiūrėjo į nusidėjėlius ir krankštelėjo. Pora pradingo.

– Eik, tėve, bulbienės valgyti... – šaukė iš grytelės žmona.

Jis suglaudė knygą, neskubėdamas atsikėlė. Jam buvo linksma nuo šios žvaigždės, ant juodo nakties dangaus žibančios, Dievo palaimintos. Jam buvo taip ramu nuo šio paprasto žmonos šauksmo, tarytum anais laikais, jam šešiolika metų esant, iš naktigonės sugrįžus.

Gryčioje didelis geltonas elektros abažūras bėrė šviesą. Buvo ramu. Suėjo vakarieniauti žmona ir dvi suaugusios dukterys, ant žalių suolų atsisėdusios.

* * *

Taip jis būtų pragyvenęs ilgus metus, išleidęs dukteris, pats pasenęs, jei ne vienas atsitikimas.

Sanatorijoje gyveno viena senė. Drūta, didelės apamos, kojų nevaldanti, nuolat besėdinti vienam daikte. Būdas, kuriuo ji valdė žmones, buvo jos lazda, kuria rodydavo, barškindavo, širdydavos, keikdavo, tarytum ne ji gyveno, tik ta lazda gyva buvo ir išreikšdavo visus jos norus ir geismus.

Kuomet ji bus atsikrausčiusi sanatorijon, Smilga visai nežinojo. Sanatorijos užpakalinėje dalyje ji nuomavo du kambarius, kuriuosna niekuomet nieko neįsileisdavo. Retai vežimėliu išvežama, gyveno tenai ištisais metais. Tiesa, ją slogino dar vienas „individumas“, jaunas nebejaunas, blogai sumojąs trisdešimt penkerių metų vyras, giminaitis jos ar kas. Kad jis maža proto turėjo, visi žinojo ir visi vengdavo jo.

Taip su šituo bepročiu ji gyveno nuolat jį gainiodama, grindysna lazda bestuksendama: „Ar supratai, daryk, kaip sakau, ar supratai?“ Žmogus apsiašarojusiomis akutėmis mirkčiojo, tūpčiojo vienam daikte, blogai apsirengęs; greičiau nuplyšęs.

Vieną dieną prie gydytojų tinkamos asistacijos ši senė mirė. Trumpoms pakasynoms pasibaigus ir užrūstinus teniso lošėjus ir ūpo gaudytojus, senė buvo palaidota, o jos daiktai suversti kieman sužiūrėti.

Smilga, besidžiaugdamas, kad nors kartą jos kambariuose bus padaryta tvarka, savo nelengvo amato įgudintas, pradėjo dėstyti daiktus pagal jų rūšį ir esmę.

Tarp sulūžusių kresių ir trikojų sofų, kandžių suėstų ir įtrūnijusių, saulės bijančių, mėtės knygos ir visokie skarmalai.

„Bus darbo“, – nutarė Smilga, įžvelgdamas savo pratusia akimi. Bemušant piktai vieną tapčaną, vos pastovintį, kažkas sučaškėjo. „Sprogo lingynės“, – pamanė Smilga ir pakišė savo žilą barzdą po tapčanu pažiūrėti, kas atsitiko. Ant asfaltinių grindų voliojos išsipūtęs šikšnos maišiogalys, prikimštas auksinių ir popierinių pinigų sistemingai atskirais pundeliais suraišiotų. Kiekvieno pundelio vertės būta daug didesnės, neg jis kuomet nors galėtų svajoti.

Paglamžęs ir kiek paskaitęs, nutarė nunešti sanatorijos kontorai atiduoti.

– Bet kam!

Labai išsigando savo minties ir apsižiūrėjo, ar jo nebus kas matęs.

Pinigus pakasė Smilga sanatorijoje po šiaudais.

Dar buvo toli iki vakaro, norėjo baigti darbą. Nesisekė. Metęs viską, ėjo pajūrėmis pasivaikščioti.

– Tai žmona džiaugsis! Tik dar ne metas!

Reinhardto padaras – velniukai šposininkai ir linksmumo žadintojai šokinėjo pakrantėse, mušdami sudžiūvusiais stirnų blauzdikauliais į būbnus. Skroblų viršūnėse klykė fleitos, jūros savo nenumalšinamu ūžesiu pritarė. Tarytum teatro orkestre būtų tampomos skardos bangos butaforiniam efektui padaryti.

* * *

Senų liepų alėja ėjo „artistė“.

Aureolė šventumo, krakmolo ir kvepalų lydėjo šią baltą esybę. Keliuklupsčias jis bučiuotų jos rūbų skvernus ir šoktų nuo uolos į vandenį, jei tik jinai panorėtų, vienok jo sąmonė pastebėjo: „Dar viena vaikščioja, bet greitai suras.“

Ponia buvo beprašlamanti šalia jo šilkais, tik staiga paklausė:

– Pasakyk man tamsta, kame čia galima pirkti maudymosi kostiumas?

Keli akordai fleitos ir tolimi, užsirūstinę basūnai suardė dulkių valytojo širdį.

– Kodėl būtinai „maudymosi kostiumas“? – blinktelėjo Smilgai ir net kvapą užėmė.

Pasaulio dirigentui sustačius roles kitaip vaidinti, Smilga kitą kartą būtų ramiai atsakęs: „Prašau tamstos eiti palei fabriką, trečiam name už fabriko ir bus krautuvė“, arba būtų pasiuntęs ją į portier (portier, jo nuomone, žmogus, tinkąs visoms šunybėms atlikti, su kurio sfera jis vengdavo susidurti). Šiandien gražiajai poniai kelią jam pastojus, jis pats ėmėsi ją lydėti.

– Tamsta – inspektorius?

Ne – jis tik dulkių valytojas – bene išaiškinsi.

Besivėdinant poniai įkvėpinta nosine, Smilga suščiuvo: „Mano žmona neturi tokių kvepalų; supratimo neturi apie kvepalus.“

Sugrįžo namon, vakarienės nevalgė, atsigulė anksti lovon, nuduodamas norįs miego. Nakčia klajojo ir varteliojos, tarytum iš upės gaudė skęstančią valizą su pinigais.

* * *

Atsikėlus, nuduodant, kad viskas po senovei, Smilga ėmėsi pagaikščio, bet kur – nenurimo. Tarytum gyslose buvo nebe paprastas dievobaimingas, mužikiškas kraujas, tik nuodėminga siera, neraminančiu skystimu aortomis beplaukianti.

Apsivilko išeiginiais rūbais, pilku žaketu mažais keturkampiais dryželiais ir juodu kravatu.

Žaketas platesnis kiek pečiuose ir – ilgesnės kelnės – tai tik padorumo žymė, kai žmogus gerai numano, ką galįs padaryti ir kad šventadienį galįs ramiai praleisti.

Kam jis šiandien įsivilko šituosna rūbuosna, nei jis pats nežinojo. Nudavė važiuosiąs miestan reikalingų jo amatui daiktų pirkti.

Žiūrėjo į jūras, gėrėjos ir veik nieko negalvojo – tai laimė!

Ant Jūrmalos tesimatė bemastaguojančių kojų eilės, vasaros koketiški skėčiai, saldainių dėžutės, iš lėto žengiančios ponios. Taip per visą dieną prie jūrų.

– Tamsta šiandien nedirbi... – kaip koks aniolas memento mori vėl užgavo jį praeidama „artistė“.

– O tamsta nuolat viena, – išsidrąsinęs atkirto Smilga, norėdamas kaip ir galą „visa kam“ padaryti.

– Argi ne gražu čia po visų miesto vargų?