Ir gerai, kad nepadariau. Kad nebūtų taip kaip prieš porą metų Vienoje, Prateryje, kai įbrėžiau į paduotąją restorane įžymybių knygą laurų vainiką su dviem kaspinėliais, dviejų balandėlių laikomais. Po vienu kaip reikiant pasirašiau aš. Po kitu (kaspinėliu) buvo padėtas parašas „Mme Deveikis“. Laimingu supuolimu netikėtai sutikta mano užsienyje, ir man atrodė labai patriotiškas žygis piligrimus priglausti.

Nesuspėjau nė praverti namų durų, sugrįžęs namo, tuoj buvau sutiktas labai smalsaus žmonos veidelio:

– Na, kaip pavyko vakarienė su ponia Deveikiene?

Nustebau tokiu moterišku susižinojimu.

– O kam tie du balandėliai?

– Tai vietos paprotys!

Netyčia, nuvogtu žvilgsniu, pastebėjau, kad mano žurnalistė mane zonduojanti. Na?! Jos žvilgsnyje galima buvo išskaityti: toks rimtas ir toks nerimtas... Tai buvo labai maža akimirka. Bet tokios labai mažos akimirkos dažnai gyvenime daug ką reiškia ir būna dažnai labai ilgos. Bet ji jau pradingo tarp svečių, tiek jos ir būta. Savo akyje dar ją suspėjau užfiksuoti, kad – kaip jūros banga jos plaukai į vieną šoną suversti, sušukuoti. Plaukai, į rausvumą kiek persimetę, užlieja jos galvą. Ji kaitri kaip arabų arklys. Išduodanti save judesiais ir savo kalba. Ir nesigailiu aš, pavartojęs savo mintyse tokį žodį kaip „arklys“. Tai ji! Kaitrioji. Pagaliau Lietuva juk „žemės ūkio šalis“!

Staiga vienas šveicarų delegatas, kaip kelmas į pilvą susimetęs, – tarptautinių socialinių klausimų įžymybė – užtat turbūt tokia ilga ir sunkia barzda, pastebėjo mano susidomėjimą kongreso organizatore:

– Tai mūsų garsioji poetė!

Kaip šiandien čia viskas poetinga.

Paskui estradoje šoko. Iš kaimo, matyti, sukviesti folkloringi žmonės šveicarai savo fatališkus šokius. Kitose grupėse žmonės dainavo.

Buvo plojama, gėrimasi ir kalbama. Kalbama. Tos prakalbos! Per suorganizuotą kongresiniam apetitui paskatinti rautą.

Jei aš norėčiau, paimčiau šią išdaigų pilną ponią, ir galbūt mudviem pavyktų kur nueiti į parką ar į mažą restoranėlį, mes tikriausiai puikiai susikalbėtume. Nors poetu aš niekuomet nesu buvęs – be bylų rašymo, nė vienos eilutės negalėčiau sumegzti. Ir laiškai mano, net ir į gimines, man blogai sekasi: „Aš sveriu aštuoniasdešimt kilogramų, o žmona išvažiavo į Šiaulius“. Tik su savo sesute našle, prisiėmusia dabar du našlaičius vaikus auklėti, aš atviresnis, ir mudu per laiškus pasikalbame smagiau.

Mano sesuo mano žmoną gerbia, prisilankydamos labai dažnai viena pas antrą. Kad ir įvairių interesų moterys, viena antrai, matyti, nekliudo.

Nei aš tą jaunuolę kviečiu, nei kalbinu! Kad ir žinias galėčiau pagilinti apie moderniąją šveicarų poeziją. Ji man prielankumą per kitų paskaitas savo šypsenomis rodo.

– Kur tu dėsi ją, senas vilkas būdamas? Dar verksi vėliau. Tegu skraido ji pati apie ugnį ir tegu vozojasi savo bohemos papročiais su kitais.

Rimtas būdamas, pagalvojau apie žmoną, gal ir ne visai tokią jauną kaip ši.

Kongresas gilesnių socialinių studijų dėlei buvo kviečiamas į laivą paplaukioti Lemano ežeru ir pasižiūrėti nakties metu fejerverkų. Aš atsisakiau ir nuėjau gulti. Kaip pridera gerai išauklėtam piliečiui ir tam ramsčiui, ant kurio laikosi visa dabar restauruojama tėvynė. O nakties studijos kitiems.

Bet iš tikrųjų kaip žmogus gali tokiame amžiuje, kada dar nesenas, bet daugiau jau ir nebejaunas, pats išsižadėti to miesto fejerverko ir blizgučių. Juk blizgučiai ir fejerverkai – tai gyvenimo rimtis. O toji naktis! Moterų akių sužaibavimai. Tokia rudūnė, kažkokiu, kaip ir murzinuotu veidu, tiekdama man pakeliui alaus bokalą, prieš pat dvyliktą nakties ir prieš patį knaipės uždarymą, ir ji tąjį moteriškąjį prielankumą rodo.

Vėl gatvėj sutinku vieną simpatingą japonę iš mūsų kongreso. Laiba pati, tokiais patraukliais ir moteriškumo pilnais veido bruožais. Ir, žinoma, su patemptom į viršų kaip šniūreliais akimis. Kokios japonės geros ir podraug naivios moterys. Vienos gatve einančios tokiu metu. Bet ją pasiveja meksikietė ir naujazelandietė. Turbūt visos į viešbutį skuba. Aš manau sau, prisivysiančios! Šypsosi kaip broliai. Kad aš arčiau su jomis susipažinčiau, būtų daug pelno, ir aš savo gyvenimo žinias papildyčiau. Malonu būtų susipažinti ir su tokia malonia ir simpatinga japone ir pasikeisti nuomonėmis, kad ir po pirmos valandos nakties. Kur visos jos gyvena? Aš nežinau. Mes visi išsklaidyti po visus miesto viešbučius. Aš riteriškai nusilenkiu joms – mes, pasirodo, sugriūvame į tą patį viešbutį. Visi. Pirmenybės palmę vis dėlto atiduodu savo laibajai japonei su tokiomis gudriomis, nuolat besišypsančiomis kaip ir vaiko akimis. Kokios jos gudrios gali būti, tos japonės, kaip ir šioji. Nes kaip matai gali suvaldyti vyrą savo šeimyninio gyvenimo patrauklumu, ištikimybe, nuolaidumu ir moteriškąja poezija, kurios ji tikriausiai turi neišsemiamus šaltinius.

Aš namie, viešbutyje. Galvoje maišatis. Tarytum Štrauso valso neseniai dar aidėję ir dabar nuaidėję ir tik užklydę garsai. Ramu. Kaip po kokio baliaus. Tarytum neseniai tokį senovišką ir tokį drąsų kankaną būtum matęs.