Raišioju bandažais savo koją, patinusią ir nebekokią. Kompresuoju. Galima ir užmigti. Išstatau batus, per dieną tiek mane vedžiojusius po svetimą miestą.

Bet išstatyti batus didmiesčio viešbutyje ne toks jau lengvas daiktas. Tai jau visa istorija. Kur žmonės kažin ko yra suvažiavę ir vienas antro nepažįsta. Arba pažinti nenori. Arba tyčia ieško progos susipažinti. Jei tik geležinkelio bilietas neverčia išsinešdinti iš viešbučio.

Visi batai gretomis stovi. Alpinistiški, kad ir – moterų. Stambūs. Kaip moterys gali nešioti tokias klumpes, ir dar vasaros metu mieste. Turbūt ekskursijos. Ten vėl šeimyninių porų batai, padorūs. Bet priešais mano numerį – raudoni batukai! Kontrastiški, elegantiški, nukapotais galais. Bet tvarkingai sustatyti stovi. Vadinas, ponia rimta, neišsidraikėlė. Ir visi batai rytojaus laukia.

– Tai – japonės!

Jei įeitum – ji, savo šilko pižamas apsigobusi, su tokiais baltais ir dideliais ibiais, – ji turbūt nenusistebėtų, nešauktų isteriškai. Galėtų būti dar blogiau, kai imtų šaukti visai nesuprantama samurajų kalba. Bet, priešingai, ji visai rimta, nieko neįtardama, ramutėliausiai pasižiūrėtų į žmogų.

– Renseignement? – ar ko paklaustų. Ji dar nemiega. Telefonu – susisiekti.

O jei ir miega, kokios skaistybės. Aš suduodu sau per kaktą, net statomieji valyti batai man išbilda iš rankų. Ir nueinu gulti. Bet japonės jau negaliu užmiršti. Nors per naktį tik sapnuoju baidyklėmis duriančius velnius. Tuos pačius didžiausius specialistus, kurie paprastai savo civiliniame gyvenime darbuojasi arčių arčiausia krosnių. Matyti, likerių per ne mier prisiuostęs ar ko užvalgęs.