Bet iš tikrųjų kaip žmogus gali tokiame amžiuje, kada dar nesenas, bet daugiau jau ir nebejaunas, pats išsižadėti to miesto fejerverko ir blizgučių. Juk blizgučiai ir fejerverkai – tai gyvenimo rimtis. O toji naktis! Moterų akių sužaibavimai. Tokia rudūnė, kažkokiu, kaip ir murzinuotu veidu, tiekdama man pakeliui alaus bokalą, prieš pat dvyliktą nakties ir prieš patį knaipės uždarymą, ir ji tąjį moteriškąjį prielankumą rodo.

Vėl gatvėj sutinku vieną simpatingą japonę iš mūsų kongreso. Laiba pati, tokiais patraukliais ir moteriškumo pilnais veido bruožais. Ir, žinoma, su patemptom į viršų kaip šniūreliais akimis. Kokios japonės geros ir podraug naivios moterys. Vienos gatve einančios tokiu metu. Bet ją pasiveja meksikietė ir naujazelandietė. Turbūt visos į viešbutį skuba. Aš manau sau, prisivysiančios! Šypsosi kaip broliai. Kad aš arčiau su jomis susipažinčiau, būtų daug pelno, ir aš savo gyvenimo žinias papildyčiau. Malonu būtų susipažinti ir su tokia malonia ir simpatinga japone ir pasikeisti nuomonėmis, kad ir po pirmos valandos nakties. Kur visos jos gyvena? Aš nežinau. Mes visi išsklaidyti po visus miesto viešbučius. Aš riteriškai nusilenkiu joms – mes, pasirodo, sugriūvame į tą patį viešbutį. Visi. Pirmenybės palmę vis dėlto atiduodu savo laibajai japonei su tokiomis gudriomis, nuolat besišypsančiomis kaip ir vaiko akimis. Kokios jos gudrios gali būti, tos japonės, kaip ir šioji. Nes kaip matai gali suvaldyti vyrą savo šeimyninio gyvenimo patrauklumu, ištikimybe, nuolaidumu ir moteriškąja poezija, kurios ji tikriausiai turi neišsemiamus šaltinius.

Aš namie, viešbutyje. Galvoje maišatis. Tarytum Štrauso valso neseniai dar aidėję ir dabar nuaidėję ir tik užklydę garsai. Ramu. Kaip po kokio baliaus. Tarytum neseniai tokį senovišką ir tokį drąsų kankaną būtum matęs.

Raišioju bandažais savo koją, patinusią ir nebekokią. Kompresuoju. Galima ir užmigti. Išstatau batus, per dieną tiek mane vedžiojusius po svetimą miestą.

Bet išstatyti batus didmiesčio viešbutyje ne toks jau lengvas daiktas. Tai jau visa istorija. Kur žmonės kažin ko yra suvažiavę ir vienas antro nepažįsta. Arba pažinti nenori. Arba tyčia ieško progos susipažinti. Jei tik geležinkelio bilietas neverčia išsinešdinti iš viešbučio.

Visi batai gretomis stovi. Alpinistiški, kad ir – moterų. Stambūs. Kaip moterys gali nešioti tokias klumpes, ir dar vasaros metu mieste. Turbūt ekskursijos. Ten vėl šeimyninių porų batai, padorūs. Bet priešais mano numerį – raudoni batukai! Kontrastiški, elegantiški, nukapotais galais. Bet tvarkingai sustatyti stovi. Vadinas, ponia rimta, neišsidraikėlė. Ir visi batai rytojaus laukia.

– Tai – japonės!

Jei įeitum – ji, savo šilko pižamas apsigobusi, su tokiais baltais ir dideliais ibiais, – ji turbūt nenusistebėtų, nešauktų isteriškai. Galėtų būti dar blogiau, kai imtų šaukti visai nesuprantama samurajų kalba. Bet, priešingai, ji visai rimta, nieko neįtardama, ramutėliausiai pasižiūrėtų į žmogų.

– Renseignement? – ar ko paklaustų. Ji dar nemiega. Telefonu – susisiekti.

O jei ir miega, kokios skaistybės. Aš suduodu sau per kaktą, net statomieji valyti batai man išbilda iš rankų. Ir nueinu gulti. Bet japonės jau negaliu užmiršti. Nors per naktį tik sapnuoju baidyklėmis duriančius velnius. Tuos pačius didžiausius specialistus, kurie paprastai savo civiliniame gyvenime darbuojasi arčių arčiausia krosnių. Matyti, likerių per ne mier prisiuostęs ar ko užvalgęs.

Iš ryto vėl kojos. Šįkart – mano. Sopa. Po akim raukšlės. Pasiilgstu kiek žmonos. Kur ji? Kad čia atvažiuotų. Bene susipras. Argi moterys susivoks kada. Kai vyrai vieni dirba... Dėl žodžio „dirba“ vis dėlto susilaikau. Ji visai ne „sena“ – kas čia dabar prasimanė – ir greta kitų elegantiškai atrodytų.

Rytas. Viešbučio salonas.

Puošniame viešbučio salone aš ir dar keli tūnome. Puselėjame, nežinome, kuo pradėti dieną. Vis kongreso žmonės. Kiek jų čia. Visi ruošiasi ir atrodo labai užimti.

Viena buka, lyg pono Dievo buvo priplota, kai ji buvo drebiama iš molio. Susiplojusi tokia ir sutrumpėjusi. Kai Dievas neturėjo ko geresnio veikti. Arba kaip artistas koks, pavargęs lipdyti savo molio statulą, drėbtelia iš delno likusio molio gurvolą kur pakliuvo ir pats ima atsigaivinti. Taip ir jai veido priešakyje dabar mėsingos nosies guzulas. Takšt! Tekis! Buvo mėsų nosis.

Ji pati veikiau panaši į vyrą. Stambių tokių pečių, labai trumpomis kojomis. Bet labai vykusiai ir skoningai sušukuotais plaukais, kas suteikia jai daug moteriškumo.

Aš ją mačiau kongrese pirmiau, bet dabar neatsimenu, kurios šalies. Ji ypatingai ruošiasi dienai, užgulusi vietos ir užsienio laikraščius, net kažkokius vadovus ir savo mokyklinį sąsiuvinį, kuriame daug pabraižų ir pastabų. Vyrų nematyti, ar jie bus kur išėję į miestą, ar dar nekėlę. Tik ponios vienos. Bet aš, dar iš namų iškeliaudamas, nutaręs esu nuosekliai sekti kongreso darbus, nevengiu ir dabar moterų metodų ir jų darbų. Žmogus niekuomet nežinai, iš kur gali būti inspiruojamas.