Iš ryto vėl kojos. Šįkart – mano. Sopa. Po akim raukšlės. Pasiilgstu kiek žmonos. Kur ji? Kad čia atvažiuotų. Bene susipras. Argi moterys susivoks kada. Kai vyrai vieni dirba... Dėl žodžio „dirba“ vis dėlto susilaikau. Ji visai ne „sena“ – kas čia dabar prasimanė – ir greta kitų elegantiškai atrodytų.

Rytas. Viešbučio salonas.

Puošniame viešbučio salone aš ir dar keli tūnome. Puselėjame, nežinome, kuo pradėti dieną. Vis kongreso žmonės. Kiek jų čia. Visi ruošiasi ir atrodo labai užimti.

Viena buka, lyg pono Dievo buvo priplota, kai ji buvo drebiama iš molio. Susiplojusi tokia ir sutrumpėjusi. Kai Dievas neturėjo ko geresnio veikti. Arba kaip artistas koks, pavargęs lipdyti savo molio statulą, drėbtelia iš delno likusio molio gurvolą kur pakliuvo ir pats ima atsigaivinti. Taip ir jai veido priešakyje dabar mėsingos nosies guzulas. Takšt! Tekis! Buvo mėsų nosis.

Ji pati veikiau panaši į vyrą. Stambių tokių pečių, labai trumpomis kojomis. Bet labai vykusiai ir skoningai sušukuotais plaukais, kas suteikia jai daug moteriškumo.

Aš ją mačiau kongrese pirmiau, bet dabar neatsimenu, kurios šalies. Ji ypatingai ruošiasi dienai, užgulusi vietos ir užsienio laikraščius, net kažkokius vadovus ir savo mokyklinį sąsiuvinį, kuriame daug pabraižų ir pastabų. Vyrų nematyti, ar jie bus kur išėję į miestą, ar dar nekėlę. Tik ponios vienos. Bet aš, dar iš namų iškeliaudamas, nutaręs esu nuosekliai sekti kongreso darbus, nevengiu ir dabar moterų metodų ir jų darbų. Žmogus niekuomet nežinai, iš kur gali būti inspiruojamas.

Dar antrai poniai, sėdinčiai salone, tarnas atneša vandens rytmetiniams vaistams gerti. Tokia baisiai išbalus, bet stilinga ir aukšta. Ji irgi užgulusi savo rytmetinę korespondenciją, turbūt čekius rašo. Bet tokia kieta, veikiau galėtų priminti vyrą. Argi ji turi širdį? Nors ir nusišypso tarnui labai oficialiai. Argi šioji ir anoji, tokios dvi, galėtų dėvėti batukus? Ne? Aš nenorėčiau, kad tai įvyktų.

Bukoji moteris avi tikrus vyriškus batus. O toji, su savo čekiais, liesoji, vis pataiso per krūtinę savo rezginėlius, kurie jai nušliaužia per kaulų liesumą. Tikra anglė. Ji užsako sau arbatos su pienu, kaip ir pridera gerai anglei. Veidas jos per žiauną, matyti, kitados buvo įskeltas. Per autokatastrofą ar besileidžiant jai ski per kalno staigumą, ji bus prasiskėlusi sau veidą. Nemaža tikriausiai kraujo nuvarvinusi snieguose. O tai dėl to turbūt, kad suliesėti norėjo. Ar kad mokėsi moderninio ski sporto, pati netvirtų kojų būdama. Dabar ji tikriausiai nesportuojanti. Veidas pavargęs, kad ir gražiai po pavykusios operacijos sutvarkytas. Krūtinė kiek įdubusi, nors pati elegantiška. Nieko sau tokia. Argi ji būtų pelenė tiems užburtiems batukams? Nei Ji dėvi kitokius. Visai patogius ir paprastus. Ji tikriausiai nežinanti, ko daugiau siekti gyvenime. Angliškai liūdna. Nors konversuoti su ja tikriausiai būtų įdomu. Ne! Tai ne ji.

Į salę įeina japonė. Augalota tokia ir skaisti. Visiems besišypsanti. Kaip ir vakar, ją palydi naujazelandietė ir meksikietė. Koks malonumas man! Per salės didumą aš bėgu į ją pasitikti. Ką rūpi man kitos!

Ir bonjour, ir „kaip sekasi“, be galo. Ak, kokios ištikimos moters akys! Man maloni toji pažintis, ir japonė tikrai intriguoja mane, ir ji pati interesuojas daugiau sužinoti iš manęs.

– Na, matai tamsta, kaip lengva prie Tolimųjų Rytų pasaulio prieiti! – sakau poniai, įtikėdamas savo kažkokia antžmogiška galia.

Naujoji Zelandija ir Meksika išsinešdina, kad mudviejų nekliudytų, į miestą apsipirkti. Kai mes aptarėme visą Lietuvos ir Japonijos geografiją, namų ir šeimos santvarką bei politiką, – kalbėjome greitai ir be sistemos, – mano dama irgi užsimanė išeiti į miestą apsipirkti. Bet kur aš su ja eičiau! Vaikščioti su moterimis po krautuves – tai žemina žmogų.

Beje, batukai! Aš visą laiką buvau įsitikinęs be jokio ten žiūrėjimo. Tai ji! Bet kur ten, ji rėžia dabar gatve savo pačiais madingais ir visai neraudonais.

Visai ne mano pelenė, toji skaisčioji princesė.

Aš ėmiau sirgti batų liga, kai pagalvodavau, kur tie mistiški batai. Kaip detektyvas koks. Pelenę reikia surasti.

Aš liekuos salėje. Salė apytuštė. Prasideda antroji kongreso diena. Dar viena moteriškė! Šioji užgulusi laikraštį laiko. Lyg kito darbo neturėdama. Net valgo protarpiais beskaitydama. Tayloro kostiumas, pats madingas. Dvi lapės ant pečių ryto mergelei. Stambi tokia. Bet veido nematyti. Aš direktorišku tempu ir direktorišku taktu prieinu arčiau šios įdomios moteriškės, rytmetinį laikraštį belaikančios ir, be abejo, politika besiinteresuojančios.

Ba! Raudoni batukai. Kaip tai galima? – Tai jinai.

Pagaliau.

Ir kokios dievinos kojos! Batukai batukais, pagaliau tai ne taip jau svarbu man. Bet kas gali būti skaistesnio per moters gražiai išryškintas kojas! Puiku! Aš pradedu būti visai patenkintas savo studijomis. Kad ir miestas čia, bet pavasaris kaišo savo snapą kiekvienoje krautuvių vitrinoje ir reiškiasi kiekviename gatvės metre.