Smilga gerai žinojo, kad jis savo atsikišusiais ūsais ir įdubusiomis akimis – „charakteringas“! Žiūri – kodėl ir nepasižiūrėti. Kodėl savybėje esančiai poniai ir nepastebėti?

– Deja, šiandien reikia miestan, papūgai – tam mano senam kvailiui – narvelio pirkti.

Smilga krūptelėjo.

– Taigi ir aš kaip tik rengiausi miestan... – atsiliepė aniolo sargo apleistas žmogus, siūlydamas savo pagalbą.

– Taip? Gerai, aš tuoj išsirengsiu. Tamsta palauk manęs stotyje.

Smilga atgijo. Ar džiaugėsi? Taip, jis džiaugėsi galėsiąs savo bedarbės atsikratyti.

Turėdamas valandžiukę nuliekamo laiko, nuėjo pinigų sužiūrėti. Viskas tenai buvo po senovei. Sanatorijos arklidėse asilai gardžiai šieną kramtė – palubėse čirškėjo kregždės – jūros linksmai liūliavo.

* * *

Vasaros kaitra dideliame mieste.

Beslankioją tramvajai tuščiomis gatvėmis. Namų langai išmirę. Ant balkonų – pelargonijos raudonos gėlės.

Juodomis gatvėmis – senės, parduodančios apelsinus ir gėles. Iš rūsių iškišą galvas recidyvistai, šiaučiai ir šaltkalviai, nakčia eisiantieji įsilaužti ir vogti. „Panelės“, dieną parduodančios duoną ir vyną, naktį – nebepažinsi – su žaliomis bliuzkomis, pilkomis liūdnomis akimis ir juodais nuteptais antakiais, skęstančios tarp knaipių dūmų. Akys „visa ką“ žinančios, veidai išblyškę, skruostų kaulai išsikišę. Numuštos nosys bokserių.

Tik pelargonijos viena raudona gėlė ant balkono teikė kiek vilties, besišliedama į miesto gęstančią saulę, raudoną kaip šitos gėlės ugnis.

Bobutei numirus, išeidavo anūkė su aniolo geltonais puduriais ir baltu be kraujo veidu ant balkono gėlių palaistyti.

Kajetonas, gerai progai pasitaikius, nutarė pasipuošti.

Ilgai berankiodamas, nupirko raudoną kravatą. Matydamas, kaip sanatorijoje ponai dėvėjo baltas getras, nutarė pasekti jų pavyzdi, nupirko kad ir ne baltas, bet vis viena per aiškias senyvam žmogui.

– Aš būsiu per daug tamstą išnaudojusi! – suskambo ponios skaidrus balsas, atsiradus jai staigiai sutartoj vietoj mieste.

– Jei kartą apsiėmiau... – murksėjo Smilga.

Ponia buvo linksma, jauna. Džiaugėsi surinkusi tiek dėžių, paketų, ryšulių, bonbonjerių – praleisti gyvenimui taip reikalingų daiktų.

Nutrynė įkaitusį veidą mažytėle rezginėlių nosine – žaislu.

– Bene suspėtumėm iki traukiniui užkąsti? Sodan žadėjo atnešti keletą pirkinių.

Smilga, nuo pat ryto nieko nevalgęs, neatsisakė.

Prisižiūrėjęs svetur, kaip reikia valgyti, gerai nuvaldė šaukštą. Žuvies patiekalui prisiartinus, Smilga išsirinko iš visos krūvos šalia jo ant stalo sudėtų instrumentų bukąjį anglų peilį ir pradėjo knaibyti žuvpalaikei šonkaulius.

Dryžiuota, dulkių iškramsiota barzda, įkaitusiomis akimis, savo žaketu-maišu ir getromis buvo daugiau panašus į seną Lietuvos šlėktą neg į dulkių valytoją.

„Įdomus tipas!..“ – linksmai prarijo ponia.

– Į traukinį nebesuspėsim. Visuomet taip čia, miestan, pakliuvus! – sielvartavo ponia su savo bendradarbiu.

– Vienok jei tamsta būtinai privalai... – rimtai, „gaspadarnai“ kalbėjo Smilga, besirengdamas keltis.

– Žinai ką tamsta!.. – Valandžiukę žiūrėjo į jį. Tarytum ponia „razkažninkė“ norėjo atsiprašyti už savo nevykusius norus. – Aš šiandien lieku mieste.

Senas pažįstamas mefistofelis, andai pastojęs jam kelią koridoriuje, diktavo jau visai tvirtai ištisas frazes ir tampė už rankovių, gestai kurių išsiliedavo į tikras manieras, o poniai skiepydavo aukštesnes mintis dėl vyrų kilmės.

Kodėl ne?

Užsimokėjimo už pietus magingai valandai prisiartinus, poniai pamojus tarną, Smilga atsidūrė kaip ir savo gyvenimo kryžkelyje: kur link Smilga? Smilga išsirinko tvirtą kelią: jis bus ponas ir Viešpatis – o ne moterys. Tvirtu gestu paėmė iš tarno sąskaitą, išėmė dar po senovei mašną, užmokėjo tarnui ir liepė eiti.

– Tamsta, aš to visai nenorėjau! – užpyko ponia.

– Kaipgi kitaip! Jei tamstai nepatogu, aš tuoj galiu keliauti. – Taip kalbėjo Smilga, suglausdamas viso amžiaus pragaištų valandų skundą ir užsibrėždamas sau naujus takus. Jis didėjo. Augo.

– Ne, tamsta mane ne taip supratai.

Traukinin „nesuspėjus“, jie žvalgė kūdrą ir gulbes, vaikščiojo takeliais – visa tat, ko jie neprivalėjo daryti. Smilga atgijo. Jis buvo net paklausęs jos vardo: Marcelė.

Sambrėška guodė žmones.

Mėnulis kaip magingas žaislo ir juokų dievaičio gestas, skverbėsi pro miesto bokštus ir šliejosi pro namų plyšius kaitindamas geiduliu miesto porų lūpas ir prikeldamas iš lopšių paliktus vienus namie vaikus.

Mėnulis įkaitindamas geltonus džiovininkų veidus ir keldamas iš karstų numirusių porų skeletus, buvo visiems amžina pastaba: „Nerasi, žmogau, niekuomet išganymo!“

Pantomimos balerinos, iš tolo kaip marionetės, juokingai šokinėjo, darydamos pas: tai nuolat priklaupdamos, tai atsistodamos, mirgančios elektros nušviestos. Muzikos garsai vos dalėkdavo, tik taktas rėkiančios fleitos girdėjos.

Sklypuotu kostiumu arlekinas, bevirpantis, savo nusvirusiu, išblyškusiu, pripudruotu veidu reiškė meilės kankynės didžiausią laipsnį.

Čionai buvo pasakojamos kaitresnės pasakos neg vasaros saulės nušviestos pievos ir vaikų skinamos gėlės.

Atsirėmus poniai kūdros atramų, Smilga „netyčia“ palytėjo ir suspaudė skaisčios ponios ranką baltomis kvepinčiomis pirštinaitėmis.