Ilgai berankiodamas, nupirko raudoną kravatą. Matydamas, kaip sanatorijoje ponai dėvėjo baltas getras, nutarė pasekti jų pavyzdi, nupirko kad ir ne baltas, bet vis viena per aiškias senyvam žmogui.

– Aš būsiu per daug tamstą išnaudojusi! – suskambo ponios skaidrus balsas, atsiradus jai staigiai sutartoj vietoj mieste.

– Jei kartą apsiėmiau... – murksėjo Smilga.

Ponia buvo linksma, jauna. Džiaugėsi surinkusi tiek dėžių, paketų, ryšulių, bonbonjerių – praleisti gyvenimui taip reikalingų daiktų.

Nutrynė įkaitusį veidą mažytėle rezginėlių nosine – žaislu.

– Bene suspėtumėm iki traukiniui užkąsti? Sodan žadėjo atnešti keletą pirkinių.

Smilga, nuo pat ryto nieko nevalgęs, neatsisakė.

Prisižiūrėjęs svetur, kaip reikia valgyti, gerai nuvaldė šaukštą. Žuvies patiekalui prisiartinus, Smilga išsirinko iš visos krūvos šalia jo ant stalo sudėtų instrumentų bukąjį anglų peilį ir pradėjo knaibyti žuvpalaikei šonkaulius.

Dryžiuota, dulkių iškramsiota barzda, įkaitusiomis akimis, savo žaketu-maišu ir getromis buvo daugiau panašus į seną Lietuvos šlėktą neg į dulkių valytoją.

„Įdomus tipas!..“ – linksmai prarijo ponia.

– Į traukinį nebesuspėsim. Visuomet taip čia, miestan, pakliuvus! – sielvartavo ponia su savo bendradarbiu.

– Vienok jei tamsta būtinai privalai... – rimtai, „gaspadarnai“ kalbėjo Smilga, besirengdamas keltis.

– Žinai ką tamsta!.. – Valandžiukę žiūrėjo į jį. Tarytum ponia „razkažninkė“ norėjo atsiprašyti už savo nevykusius norus. – Aš šiandien lieku mieste.

Senas pažįstamas mefistofelis, andai pastojęs jam kelią koridoriuje, diktavo jau visai tvirtai ištisas frazes ir tampė už rankovių, gestai kurių išsiliedavo į tikras manieras, o poniai skiepydavo aukštesnes mintis dėl vyrų kilmės.

Kodėl ne?

Užsimokėjimo už pietus magingai valandai prisiartinus, poniai pamojus tarną, Smilga atsidūrė kaip ir savo gyvenimo kryžkelyje: kur link Smilga? Smilga išsirinko tvirtą kelią: jis bus ponas ir Viešpatis – o ne moterys. Tvirtu gestu paėmė iš tarno sąskaitą, išėmė dar po senovei mašną, užmokėjo tarnui ir liepė eiti.

– Tamsta, aš to visai nenorėjau! – užpyko ponia.

– Kaipgi kitaip! Jei tamstai nepatogu, aš tuoj galiu keliauti. – Taip kalbėjo Smilga, suglausdamas viso amžiaus pragaištų valandų skundą ir užsibrėždamas sau naujus takus. Jis didėjo. Augo.

– Ne, tamsta mane ne taip supratai.

Traukinin „nesuspėjus“, jie žvalgė kūdrą ir gulbes, vaikščiojo takeliais – visa tat, ko jie neprivalėjo daryti. Smilga atgijo. Jis buvo net paklausęs jos vardo: Marcelė.

Sambrėška guodė žmones.

Mėnulis kaip magingas žaislo ir juokų dievaičio gestas, skverbėsi pro miesto bokštus ir šliejosi pro namų plyšius kaitindamas geiduliu miesto porų lūpas ir prikeldamas iš lopšių paliktus vienus namie vaikus.

Mėnulis įkaitindamas geltonus džiovininkų veidus ir keldamas iš karstų numirusių porų skeletus, buvo visiems amžina pastaba: „Nerasi, žmogau, niekuomet išganymo!“

Pantomimos balerinos, iš tolo kaip marionetės, juokingai šokinėjo, darydamos pas: tai nuolat priklaupdamos, tai atsistodamos, mirgančios elektros nušviestos. Muzikos garsai vos dalėkdavo, tik taktas rėkiančios fleitos girdėjos.

Sklypuotu kostiumu arlekinas, bevirpantis, savo nusvirusiu, išblyškusiu, pripudruotu veidu reiškė meilės kankynės didžiausią laipsnį.

Čionai buvo pasakojamos kaitresnės pasakos neg vasaros saulės nušviestos pievos ir vaikų skinamos gėlės.

Atsirėmus poniai kūdros atramų, Smilga „netyčia“ palytėjo ir suspaudė skaisčios ponios ranką baltomis kvepinčiomis pirštinaitėmis.

– Tamsta dabokis. Tamsta nežinai, aš... pikta! – To tik ir reikėjo.

Smilga ne tik nenusigando, bet palaikė tat geru ženklu ir jau buvo netoli nuo akcijos, meilėje prisipažinimu vadinamos, jei nebūtų gerasis draugas laiku už skverno timptelėjęs: „Dar ne laikas.“

Vynas užgydo žmonių žaizdas, vynas jas ir atveria. Žmonija taptų beprasmė, jei vynas nepaliestų žmonių širdžių ir neatvertų jų lūpų.

Žmogus negalėtų savo gyvenimo tako prieiti.

Pora susėdo ir žiūrėjo vienas į kitą per degančio vyno stiklą.

Dabiai išskustas, pataisydamas iš reto savo akinius, sudžiūvusiais pirštais laikydamas taurę, jis sakė:

– Už mūsų pirmą susitikimą.

– Sveikaton!

Ji intrigavo:

– Sakyk man tamsta, kas bus rytoj? Ką sakys žmona? Sunki bus diena!

Amžina pasaka. Jis liuosas. Nereik jam narvelio.

Jos plaukai kiek susidraikė. Patogiau susišliejo fotelyje, ekscentriškumo apimta, pralinksmėjo.

Čiužinėjo nuo kalnų laivų kūdron (naujas amerikoniškas išradimas žmonių nervams paskatinti). Besišliedama prie jo, šaukė:

– Dabok tamsta mano skrybėlę – ir mane!

– Ir mane!

Savo juoku pralinksmino publiką, važiuojančią kartu. Vėlai nakčia jis lydėjo ją jos butan mieste. Kurgi važiuotų.

– Tik tamsta blogo nepamanyk. Na, šveisk namo. Sudieu! Sudieu!

– Tai moterį suradau. Ačiū tau, aukščiausias...

Bliuznijo ir krykštavo Smilga, eidamas vienas tuščiomis prisikeliančio miesto gatvėmis.

* * *

Kartą Smilga visai negrįžo namon.

Ilgai rengėsi paaiškinti namiškiams savo žygį, bet neatrado tinkamo būdo. Namiškiai seniai jį dabojo, nuteisė ir užmiršo.

Smilga gyveno pas ponią.

Jis tapo sušildytas kažkokios šviesos ir suglamonėtas moters jaukumo.

Kas rytą, išeinant iš restorano po kavos, ji pataisydavo jam kravatą, paplasnodavo per skruostą, įsegdavo trinyčių kilpelėn gėle. Šis žmogus buvo tiek pasiaukojęs dėl jos.