– Tamsta dabokis. Tamsta nežinai, aš... pikta! – To tik ir reikėjo.

Smilga ne tik nenusigando, bet palaikė tat geru ženklu ir jau buvo netoli nuo akcijos, meilėje prisipažinimu vadinamos, jei nebūtų gerasis draugas laiku už skverno timptelėjęs: „Dar ne laikas.“

Vynas užgydo žmonių žaizdas, vynas jas ir atveria. Žmonija taptų beprasmė, jei vynas nepaliestų žmonių širdžių ir neatvertų jų lūpų.

Žmogus negalėtų savo gyvenimo tako prieiti.

Pora susėdo ir žiūrėjo vienas į kitą per degančio vyno stiklą.

Dabiai išskustas, pataisydamas iš reto savo akinius, sudžiūvusiais pirštais laikydamas taurę, jis sakė:

– Už mūsų pirmą susitikimą.

– Sveikaton!

Ji intrigavo:

– Sakyk man tamsta, kas bus rytoj? Ką sakys žmona? Sunki bus diena!

Amžina pasaka. Jis liuosas. Nereik jam narvelio.

Jos plaukai kiek susidraikė. Patogiau susišliejo fotelyje, ekscentriškumo apimta, pralinksmėjo.

Čiužinėjo nuo kalnų laivų kūdron (naujas amerikoniškas išradimas žmonių nervams paskatinti). Besišliedama prie jo, šaukė:

– Dabok tamsta mano skrybėlę – ir mane!

– Ir mane!

Savo juoku pralinksmino publiką, važiuojančią kartu. Vėlai nakčia jis lydėjo ją jos butan mieste. Kurgi važiuotų.

– Tik tamsta blogo nepamanyk. Na, šveisk namo. Sudieu! Sudieu!

– Tai moterį suradau. Ačiū tau, aukščiausias...

Bliuznijo ir krykštavo Smilga, eidamas vienas tuščiomis prisikeliančio miesto gatvėmis.

* * *

Kartą Smilga visai negrįžo namon.

Ilgai rengėsi paaiškinti namiškiams savo žygį, bet neatrado tinkamo būdo. Namiškiai seniai jį dabojo, nuteisė ir užmiršo.

Smilga gyveno pas ponią.

Jis tapo sušildytas kažkokios šviesos ir suglamonėtas moters jaukumo.

Kas rytą, išeinant iš restorano po kavos, ji pataisydavo jam kravatą, paplasnodavo per skruostą, įsegdavo trinyčių kilpelėn gėle. Šis žmogus buvo tiek pasiaukojęs dėl jos.