– Kvailys, kvailys – pragyvenčiau visą amžių tarp dryžių ir tikrojo gyvenimo nematyčiau.

Jis švarinos, rėdės. Galvojo abu, kaip bendrai laiką praleisti. Darant jam manikiūrą panelei-lėlei, jis kartais sušukdavo: „oi!“

– Ar sopa? – klausdavo piktai manikiūristė, nuduodama vienkart ant savo aniolo veido gražią šypseną.

Žmona – taip ponia vadinos viešumoje – norėjo jį įvesti savo pažįstamų tarpan. Draugijon.

To dėlei jis tapo įrašytas šokių mokyklon.

Smilga mokinosi stebėtino valso.

Kalnuotos, saulės nušviestos Austrijos valso, kuomet galva sukas ir tematai savo mylimosios pasvirusią galvą, gelsvų plaukų ugnį, dvi akis, kurias visą amžių norėtum matyti.

Smilga, koja prie cirkelio pririštas, sekė kreida ant parketo nubrėžtą ratą ir braškino savo smilgiškas blauzdas pagal taktą: vienas du trys ir atgal: vienas du trys.

– Tamsta šoksi valsą! – skatino suplukęs maestro, atidengdamas dideles perspektyvas mokiniui.

* * *

„Artistė“ buvo sugalvojusi pavasario kostiumą. Rūdžių spalvos gelumbė su vos žymiomis gelsvomis padabomis; maža skrybėlaitė su aukso siūlų vingeliais „atgaivinti“.

– Mano ponas turbūt neprieštaraus, jei jo mergelė pasisiūs naujus pavasario rūbus...

Moteris klastingai prisiartino. Pašė jo trinyčių kilpą. Sukedeno jo plaukus.

Smilga, gyvenąs nuolat ūkuose, pasijuto kažkieno netyčia užgautas. Tarytum gerai treniruoto bokserio kupron trenktas.

O jis laikė ją fėja.

Smilga pinigų neturėjo.

– Aš pinigų daugiau nebeturiu.

– Taigi rengeisi naują automobilį pirkti...

Jis tikrai rengėsi automobilį pirkti, tik dar vis negalėjo nusistatyti dėl būsimo automobilio formos.

Jis įžvelgė staiga naujan pasaulin, kur viskas buvo stikliniai, be ūpo ir minties.

– Ką manai, būsiu aš tau virėja? Dirbti!

Ant jo bėdinos galvos pasipylė visa eilė reikšmingų barnių. Argi tat galima?

– Niekšas!