Jis išgirdo tą, ką seniai išgirsti turėjo.

Fantastas, lėto būdo žmogus, susirietęs kampe, jis kažką murmėjo: „Marcelė“.

Nėra tau, žmogau, atleidimo!

Vieną kartą pamatęs ją gatvėj su vienu aukštu dabiai vilkusiu vyru, norėjo padaryti jai „sceną“, bet buvo jos išbartas ir iš namų išvarytas.

Tuo būdu Smilga daugiau grįžti pas ją nebegalėjo.

* * *

Žmona, lyg ir pribijodama įgyventos vietos – sanatorijos, – išsidangino miestan.

Po ilgų lūkuriavimų ir sunkių darbų pagalios jai per protekciją pavyko gauti vietą.

Tapo viešųjų klozetų prižiūrėtoja viename didžiulio miesto kryžkelyje.

* * *

Nedėkingas ir sunkus buvo tai darbas. Nuo pat ryto iki vėlybo vakaro dirbdavo tarp varstomų durų pustamsiame rūsyje. Tiesa, gan gerai įšildomame ir gan ramiame, kad nuo jo bėgtų.

Dukterys pardavinėjo restorane gėles.

Motina džiaugdavos, dukterims vakarais pas ją apsidairant, kad visos iš karto eitų namon. Tik vienam nemanė ji dovanoti, tai savo vyrui, kurio dėlei ji buvo taip baisiai apsirikusi.

Smilga sužinojo kartą, kur jos gyvenama. Kėlęs anksti, apsišvarinęs ir blaivus, ėjo jos aplankyti.

Ilgai lūkuriavęs ties jos durimis, nedrąsiai pabarškino. Įleistas į jos gūžtelę-kambarį, pamatė savo žmoną, labai pasenusią.

Žmona ne tik nemanė atsileisti, bet išvadino jį valkata ir išvarė.

– Kristus ne tokiems dovanoja, dovanok ir tu man. Namelius pasistatysim...

– Šnapsas neduos tau dirbti!

Tarytum jis vien valkata tegalėjo būti.

Pakvaišęs ėjo nakties budriomis gatvėmis. Sustojo ties kanalu ir žiūrėjo į tamsų vandenį. Ant pilkšvo dangaus kybojo nepaprastos apamos, blogai ištiestas pablėsusio žalvario mėnulis.

– Kur link dabar?