– Kvailys, kvailys – pragyvenčiau visą amžių tarp dryžių ir tikrojo gyvenimo nematyčiau.

Jis švarinos, rėdės. Galvojo abu, kaip bendrai laiką praleisti. Darant jam manikiūrą panelei-lėlei, jis kartais sušukdavo: „oi!“

– Ar sopa? – klausdavo piktai manikiūristė, nuduodama vienkart ant savo aniolo veido gražią šypseną.

Žmona – taip ponia vadinos viešumoje – norėjo jį įvesti savo pažįstamų tarpan. Draugijon.

To dėlei jis tapo įrašytas šokių mokyklon.

Smilga mokinosi stebėtino valso.

Kalnuotos, saulės nušviestos Austrijos valso, kuomet galva sukas ir tematai savo mylimosios pasvirusią galvą, gelsvų plaukų ugnį, dvi akis, kurias visą amžių norėtum matyti.

Smilga, koja prie cirkelio pririštas, sekė kreida ant parketo nubrėžtą ratą ir braškino savo smilgiškas blauzdas pagal taktą: vienas du trys ir atgal: vienas du trys.

– Tamsta šoksi valsą! – skatino suplukęs maestro, atidengdamas dideles perspektyvas mokiniui.

* * *

„Artistė“ buvo sugalvojusi pavasario kostiumą. Rūdžių spalvos gelumbė su vos žymiomis gelsvomis padabomis; maža skrybėlaitė su aukso siūlų vingeliais „atgaivinti“.

– Mano ponas turbūt neprieštaraus, jei jo mergelė pasisiūs naujus pavasario rūbus...

Moteris klastingai prisiartino. Pašė jo trinyčių kilpą. Sukedeno jo plaukus.

Smilga, gyvenąs nuolat ūkuose, pasijuto kažkieno netyčia užgautas. Tarytum gerai treniruoto bokserio kupron trenktas.

O jis laikė ją fėja.

Smilga pinigų neturėjo.

– Aš pinigų daugiau nebeturiu.

– Taigi rengeisi naują automobilį pirkti...

Jis tikrai rengėsi automobilį pirkti, tik dar vis negalėjo nusistatyti dėl būsimo automobilio formos.

Jis įžvelgė staiga naujan pasaulin, kur viskas buvo stikliniai, be ūpo ir minties.

– Ką manai, būsiu aš tau virėja? Dirbti!

Ant jo bėdinos galvos pasipylė visa eilė reikšmingų barnių. Argi tat galima?

– Niekšas!

Jis išgirdo tą, ką seniai išgirsti turėjo.

Fantastas, lėto būdo žmogus, susirietęs kampe, jis kažką murmėjo: „Marcelė“.

Nėra tau, žmogau, atleidimo!

Vieną kartą pamatęs ją gatvėj su vienu aukštu dabiai vilkusiu vyru, norėjo padaryti jai „sceną“, bet buvo jos išbartas ir iš namų išvarytas.

Tuo būdu Smilga daugiau grįžti pas ją nebegalėjo.

* * *

Žmona, lyg ir pribijodama įgyventos vietos – sanatorijos, – išsidangino miestan.

Po ilgų lūkuriavimų ir sunkių darbų pagalios jai per protekciją pavyko gauti vietą.

Tapo viešųjų klozetų prižiūrėtoja viename didžiulio miesto kryžkelyje.

* * *

Nedėkingas ir sunkus buvo tai darbas. Nuo pat ryto iki vėlybo vakaro dirbdavo tarp varstomų durų pustamsiame rūsyje. Tiesa, gan gerai įšildomame ir gan ramiame, kad nuo jo bėgtų.

Dukterys pardavinėjo restorane gėles.

Motina džiaugdavos, dukterims vakarais pas ją apsidairant, kad visos iš karto eitų namon. Tik vienam nemanė ji dovanoti, tai savo vyrui, kurio dėlei ji buvo taip baisiai apsirikusi.

Smilga sužinojo kartą, kur jos gyvenama. Kėlęs anksti, apsišvarinęs ir blaivus, ėjo jos aplankyti.

Ilgai lūkuriavęs ties jos durimis, nedrąsiai pabarškino. Įleistas į jos gūžtelę-kambarį, pamatė savo žmoną, labai pasenusią.

Žmona ne tik nemanė atsileisti, bet išvadino jį valkata ir išvarė.

– Kristus ne tokiems dovanoja, dovanok ir tu man. Namelius pasistatysim...

– Šnapsas neduos tau dirbti!

Tarytum jis vien valkata tegalėjo būti.

Pakvaišęs ėjo nakties budriomis gatvėmis. Sustojo ties kanalu ir žiūrėjo į tamsų vandenį. Ant pilkšvo dangaus kybojo nepaprastos apamos, blogai ištiestas pablėsusio žalvario mėnulis.

– Kur link dabar?

Už kanalo žybčiojo savo nušviestais langais jo paprastai lankomas restoranas. Jis turėjo savo papročius ir restorane turėjo savo staliuką. Kramtydamas po vakarienės rinktinį sūrį, jis mėgdavo klausytis restorano muzikos ir jautėsi kaip namie.

Gerai nenuvokdamas, ėjo tamsiomis ir jau nebejudriomis gatvėmis. Pasiekė priemiestį.

Buvusio dulkių valytojo metodinga siela klausė: ar ne nuo čia pradėti?

Bet klausė per daug tyliai, kimusiai, veik be vilties. Atsisėdęs sanatorijos restorane ties pajūriu, Smilga paliepė atnešti kavos ir duonos.

Ant jo staliuko atskrido ir atsitūpė du žvirbliai-čirkšliai. Ne tokie kaip paprastai. Tai buvo restorano auklėtiniai nutukusiais pilvukais, nutriušusiomis uodegomis ir sparnais, nuo riebumo pasipūtusiais. Užtinusiomis akimis. Tarytum pralobę karo pirkliai, įlindę į brangius kailinius pasipūtėlius.

Jis pabaidė šiuos sutvėrimus ranka, bet jie, dvejetą kartų kažin kaip kimiai, riebiai čirkštelėję, vėl atsitūpė ant jo staliuko ir be atodairos pradėjo gnaibyti iš jo rankos duoną.

Smilga žiūrėjo į mėlynas jūras, užburtas jachtas ir tarytum be palydovų paleistus į jūras laivus.