Jis išgirdo tą, ką seniai išgirsti turėjo.

Fantastas, lėto būdo žmogus, susirietęs kampe, jis kažką murmėjo: „Marcelė“.

Nėra tau, žmogau, atleidimo!

Vieną kartą pamatęs ją gatvėj su vienu aukštu dabiai vilkusiu vyru, norėjo padaryti jai „sceną“, bet buvo jos išbartas ir iš namų išvarytas.

Tuo būdu Smilga daugiau grįžti pas ją nebegalėjo.

* * *

Žmona, lyg ir pribijodama įgyventos vietos – sanatorijos, – išsidangino miestan.

Po ilgų lūkuriavimų ir sunkių darbų pagalios jai per protekciją pavyko gauti vietą.

Tapo viešųjų klozetų prižiūrėtoja viename didžiulio miesto kryžkelyje.

* * *

Nedėkingas ir sunkus buvo tai darbas. Nuo pat ryto iki vėlybo vakaro dirbdavo tarp varstomų durų pustamsiame rūsyje. Tiesa, gan gerai įšildomame ir gan ramiame, kad nuo jo bėgtų.

Dukterys pardavinėjo restorane gėles.

Motina džiaugdavos, dukterims vakarais pas ją apsidairant, kad visos iš karto eitų namon. Tik vienam nemanė ji dovanoti, tai savo vyrui, kurio dėlei ji buvo taip baisiai apsirikusi.

Smilga sužinojo kartą, kur jos gyvenama. Kėlęs anksti, apsišvarinęs ir blaivus, ėjo jos aplankyti.

Ilgai lūkuriavęs ties jos durimis, nedrąsiai pabarškino. Įleistas į jos gūžtelę-kambarį, pamatė savo žmoną, labai pasenusią.

Žmona ne tik nemanė atsileisti, bet išvadino jį valkata ir išvarė.

– Kristus ne tokiems dovanoja, dovanok ir tu man. Namelius pasistatysim...

– Šnapsas neduos tau dirbti!

Tarytum jis vien valkata tegalėjo būti.

Pakvaišęs ėjo nakties budriomis gatvėmis. Sustojo ties kanalu ir žiūrėjo į tamsų vandenį. Ant pilkšvo dangaus kybojo nepaprastos apamos, blogai ištiestas pablėsusio žalvario mėnulis.

– Kur link dabar?

Už kanalo žybčiojo savo nušviestais langais jo paprastai lankomas restoranas. Jis turėjo savo papročius ir restorane turėjo savo staliuką. Kramtydamas po vakarienės rinktinį sūrį, jis mėgdavo klausytis restorano muzikos ir jautėsi kaip namie.

Gerai nenuvokdamas, ėjo tamsiomis ir jau nebejudriomis gatvėmis. Pasiekė priemiestį.

Buvusio dulkių valytojo metodinga siela klausė: ar ne nuo čia pradėti?

Bet klausė per daug tyliai, kimusiai, veik be vilties. Atsisėdęs sanatorijos restorane ties pajūriu, Smilga paliepė atnešti kavos ir duonos.

Ant jo staliuko atskrido ir atsitūpė du žvirbliai-čirkšliai. Ne tokie kaip paprastai. Tai buvo restorano auklėtiniai nutukusiais pilvukais, nutriušusiomis uodegomis ir sparnais, nuo riebumo pasipūtusiais. Užtinusiomis akimis. Tarytum pralobę karo pirkliai, įlindę į brangius kailinius pasipūtėlius.

Jis pabaidė šiuos sutvėrimus ranka, bet jie, dvejetą kartų kažin kaip kimiai, riebiai čirkštelėję, vėl atsitūpė ant jo staliuko ir be atodairos pradėjo gnaibyti iš jo rankos duoną.

Smilga žiūrėjo į mėlynas jūras, užburtas jachtas ir tarytum be palydovų paleistus į jūras laivus.

Ad astra

Ūkininkas Dalba, atsikėlęs anksti šventadienio rytą ir gražiai nusiskutęs rengėsi eiti bažnyčion.

Jis jautėsi pajaunėjęs ir buvo apimtas kažin kokio noro reformuoti visą savo gyvenimą ir pakeisti visą pirmykščią tvarką ūkėje.

Dalba atsiminė, kaip dar neseniai viskas aplinkui gulėjo tarp girių, o su žmogumi, kiek toliau gyvenančiu, sunku buvo ir sueiti. O dabar aplinkui kelmynai ir platūs keliai, o malkų tai ir prakurams sunku surasti...

Ant upės kranto, kur buvo sodžius ir vyšnynai, liko tik kelios trobelės. Jų tarpe ir jo gryčia, naujoviškai ant molynės statyta. Sodžiaus senos trobos buvo nukeltos, o kaminai sugriauti. Kiek sveikatos reikėjo padėti – tuos kaminus išarti, o vyšnias išrauti.

– Aš padarysiu savaip ir nepasiduosiu, – ištarė Dalba lyg koks pionierius.

Kol kas žmonės rudenį leidosi pakalnėn per jo kiemą ir išklampojo jam kelią nepamanomai. Buvo kažkoks Aliaskos vaizdas su pabrinkusiais keliais per smuklių miestą.

Energijos buvo daug, jis nežinojo, kur ją dėti.

– Imsiu ir užtversiu kelią. Tegul pamėgina! – nurimo ūkininkas.

Kaip bankininkas, prisirengdamas prie savo week-end, atrenka visai netikusius vekselius sunaikinti, taip ir Dalba rado vieną naikinti tinkamą. Tai buvo šuva. Pasenęs, energijos nustojęs, gaivalinėjąs po trobas.

– Imsiu ir nužudysiu!

Pavalgęs skaniai šventadienio pusryčių – riebių blynų su varške, – jis rengėsi eiti miestelin ir liepė vaikams atvesti šunį.

– Tėvai, nedaryk nieko gyvuliui šventą dieną – nelaimė gali ištikti, – rimtai išlydėjo Dalbienė savo vyrą bažnyčion.

Ūkininkas ėjo upės ledu, nuklotu ką tik iškritusio sniego ir lengvučio kaip pūkas.

Jį sekė senas šuva, sukvaišęs ir didelis. „Kaip veršis“, – pamanė Dalba.