– Na, vėlybi, geradėjau, mišparai... Kaip čia šviesu ir jauku!
Ant stalo degė didelė šviesi lempa.
Ties kunigu ant stalo stovėjo neišgertos arbatos stiklinė, uogų dubenėlis.
Ant sutanotos kunigo krūtinės kybojo laikrodžio retežėlis ir aukso kryželiukas prie jo.
Šilta.
– Žinai, miestas! Tik klausyk naujienų...
Mėgo Dalba pakalbėti apie plačią politiką.
Dalbienė nešė ant aukštai iškeltos lėkštės garuojantį skilandį.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Dalba vis dėlto nuskandina šunį, kuris jį išgelbėjo, ir ką tai sako apie jo pažadą pasitaisyti?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Skęsdamas Dalba žadėjo: „nieko negailėčiau tam žmogui“, kuris jį išgelbės, bet gelbėtoju tapo šuo, ir pažadas lieka neištesėtas. Jo atgaila tėra trijų dienų pasninkas, o tai, kad jis taps geresniu žmogumi, jam atrodo taip pat aišku kaip planas atstatyti ūkį ir užtverti kelią. Grįždamas jis jaučia, kad „lyg koks svarbus daiktas neužbaigtas“, ir baigia darbą ramiai, tarsi tvarkytų ūkį. Savickis parodo, kad įprotis ir savimeilė stipresni už dėkingumą, o tikras atsivertimas neįvyksta.
Rašiniui: DoraKaltėIronija
2. Kaip novelėje „Ad astra“ susiję tikėjimas ir poelgiai? Remkis bažnyčios, pamokslo ir kunigo epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Dalba šventadienį eina į bažnyčią ir pakeliui ketina nužudyti šunį, nors žmona perspėja, kad šventą dieną to daryti negalima. Skęsdamas jis išvysta bažnyčią, „šviesių angelų pilną“, bet zakristijonui sumeluoja, o pamokslas jį tik lengvai paliečia, lyg šiltas vėjelis per pokaitį. Vakare jis pasilenkia pabučiuoti kunigui ranką ir kalba apie politiką šviesioje, jaukioje seklyčioje. Tikėjimas čia yra įprotis ir apeiga, nekeičianti sąžinės, todėl lotyniškas pavadinimas „Ad astra“, reiškiantis kelią į žvaigždes, skamba ironiškai.
Rašiniui: TikėjimasIronijaDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.