Jis girdi, kaip žmonės atvirai kalba, kad iki pavasario jis mirs, ir žiūri į pašvaistę, iš kur, jam regis, ateis pavasaris. Fleita jam yra vienintelis būdas likti savimi: jis groja tai, „ką jo siela liepė“, ir jam rodosi, kad atrado temų, kurių anksčiau nepastebėdavo. Šeimininkai jį bara ir siunčia išpažinties, bet pabaigoje fleita pavadinama jo gyvenimo ginklu. Galima skaityti, kad Žiogas renkasi mirti menininku, užuot gyvenęs niekam nereikalingas.