„Aš turiu daržą ir sodą. Tai jau pakankama goda senam žmogui, vienišui! Aš esu baigęs teisių fakultetą... Aš turiu sklypelį žemės ir kumetį Kazimierą, savo vergą. Aš nieko nedirbu. Esu jau gana įsenęs žmogus. Bet apie tai neturiu reikalo tamstai pasakoti.

Gyvenu pakaunėje. Nereik manyti, kad, gyvendamas sodžiuje, virtau visiškai sodiečiu. Ne! Kai apsirėdau surdutu, užsidedu baltą manišką, atrodau visai kaip miestietis. Net įdomus! Aš galiu dar užsidirbti sau pinigą, kartais uždarbiauju, tuomet slankioju pakaunėje, važinėju net į užsienį, sugrįžtu namon. Pirma skaitydavau, paskui tat nusibodo.“

Supynęs iš šitokių ir panašių faktų laišką, Eimutis išėjo į Kauną. Į miestą jis mėgdavo dažnai atsilankyti ir rasti sau reikalų.

Diena graži.

Eimutis eina Kauno gatvėmis.

Nors ir vasara, ir vidudienis, bet šiame Dievo palaimintame mieste kvepia silkėmis, pipirais ir muilu. Miesto namai susispraudę, it staigiai sugrūstos į gurbą kerpamos avys, net kvėpuoti buvo sunku. Miesto vaizdą charakteringai sudarė krautuvių savininkės, pajėgiančios išstovėti krautuvių tarpduriuose kiauras dienas.

Viename tokiame tarpduryje stovėjo sena Merkelienė, nepavaduojama Eimučio namų prekių pristatinėtoja. Ji pamato iš tolo iš sodžiaus atsilankantį „ponaitį“ (taip ji paprastai vadina Eimutį) ir tyliai linkteria jam galva. Ji taupo savo žodžius, kaip ir viską, ir be reikalo jų neberia.

Merkelienė šiandien nieko neuždirbo.