Vakar diena buvo kur kas laimingesnė. Net įstabu. Vakar ji pardavė du gabalu pilkojo muilo, keturias perlamutrines sagas, vieną silkę ir pačią didžiąją dėžutę krakmolo. Tat apyvartoje atsitikdavo rečiau. Tuo būdu Merkelienė gavo teisės vakar paimti ir laisvai išsirinkti sau vieną ekstra silkę, pačią didžiąją, iš bendrojo sandėlio, silkių bačkos, į kurią buvo įdėta pati didžioji dalis josios apyvartos kapitalo iš namų atneštos pasogos pavidalu. Ar ji laiku nenužiūrėjo rinkos nuotaikos, ar ji pristigo energijos, bet dalis silkių užsiliko vasaros sezonui. Tat jau pavojinga. Šitas produktas ypačiai reikalavo saugos.

Šiandien – ničnieko.

Kas pirks, jei Kaunas, tas senasai miestas, visai ištuštėjęs, ir ūkininkas susirietęs grėbia ir veža savo šienus ir rėkia būtinas savo dainas. Toksai energijos eikvojimas jai atrodė kaip ir neproduktingas. Ji, įaugusi į vasaros tylą sename mieste, kaip ir nepakeltų tokio alaso.

Nei dobilų kvapas, kuriuose buvo tiek daug keturlypių ir kuriuos taip įdomu rankioti, kaip pačios laimės ieškoti, nei saulės įkaitintų peliuškų cukrinės pudros medus josios nemasino ir nebuvo jai malonus. Tariami gamtos užuomojai, tinką nerimtiems žmonėms, jai būtų per stiprūs ir tikrai kenktų jos sveikatai.

Jos vieta – krautuvėje.

Krautuvę rimtai saugoti ir iš tėvų paveldėtą kapitalą tinkamai didinti.

– Dieve, pasiųsk jiems amžiną atilsį!

Privačiame Merkelienės antro aukšto bute ir erdviau, ir švariau. Ten gyvena jos vaikai. Skaisčiaveidė Rita, pupa, bronzinių plaukų kupetos padabinta, ir strazdanų nubertas Samuelis. Abu – gudrūs.